deja, visi nuo gimimo vis kovose.

miestely kur liūdnai dienas leido Kaimo japis įdamių žmanių nėra
žemė gera kas pasodinta čia neužauga gandrai kalena
po skryniom bjaurios pelės slepias

Niasianej mačeu mašyna su užrašų, noriu pasakiti, kat labaj patiko


^Ačių mokitojems už žynes!^

Buvau piarnaj giagužį nuskridįs Marsan.
Visi sėjo, akėjo. O
gegučių kukavimas ten!
Nuajau ažu kaimą, kur dulkes
raudonas biakyla. Ten girdimūmas
giariasnis. Ajna sau, tos gegutes...
Kukava ir kukava, niat šunį,
kurio da niaturėjau iš prota
yšvede..  Pliat, pliat tos gegūtes...
Tikraj biaprates kažkokes...
Kukuoj, atrod pre myška, pakrašty
pačiam, nuajni in pakrašty,
pasroda girias vidury jos...
O kat kukuoj, kat kukuoj...
Ajyms išprot, daugiau nieka!

Jis labai nemėgsta. Ko? Na gerai, apie jį kalbėkim kaip ape save patį. Apie ką? Apie save, atseit.
Labai nekenčiu, kad ir smulkių suklydimų, apsiskaičiavimų, nes jiems reikia rezervų, kurių, ko gero aš daug nebeturiu. Tu negali daug ir smarkiai klyst, nes suklydus tu prarandi laiką, jėgas ir dar šį tą bei visa kita.  Be to niekada nebebūna kai buvę. O ką įgyji taisydamas? Pasimokai. Bet ar tikrai? Tikrai nebūtinai. Visgi šio to pramoksti, o jeigu nieko, tai atsiranda gebėjimas į  viską žėt filisofiškiau. Tiem  suklydimam taisyt gali reikt precizikos, nes kartais pataisymai  yra ne mažiau sudėginga nei atlikta kosmetinė operacija. Nei surinktas laikrodis ar spyna. Aš nesuprantu kuo turi būt, kad sirinktum laikrodį, tikriausiai kad precizikos genijum mažąja raide. Nepiktžodžiaujant, kaip man paskutiniu laiku nutinka kai truputį paragauju alko, žmogus surinkęs laikrodį yra laikrodžių ir gegučių juose dievas. Rodė vieną tokį, jam turbūt stogas nuvažiuotų, jeigu tektų gyvent ne tarp laikrodžių. kita vertus, manau kad toks žmogelis vis tiek ką nors surinkinėtų. Balažin ką, gal segtukus narstytų. Aš net segtuko sunert negebu. Jei dar ką pridurčiau prie to ko ko negebu, kiltų lengva depresija, kuri esu įsitikinęs dar ir atsikartotų, nes geriem nutikimam atskartojimai būtini. Žodžiu, aš nelabai precizikas, bet senai žinojau ir tik dabar atradau - man patinka idėjų precizika. Arba tam tikrų idėjų. Pavyzdžiui? Nežinau ar tai pats tinkamiausias igzemplas, bet man patink Knausgardo rašymo kaip vyniojimo, suvyniojimo ar išvyniojimo idėja. Pvz tikrai sakau - man ne tai kad patiktų tai ką jis rašo, ne, man patink tai, kaip jis tame procese dalyvauja ar jei taip tinka - kaip jis aną procesą vykdo.
Be abejo, jis yra to proceso, to vyniojimo ne tik vykdytojas, bet ir dalyvis. Jis privynioja visko. Jei konkrečiai ir nenusikalbant, tai - klevo lapų, razinų, banano žievių ir kankorėžių.
Toks pagalvojimas apie vyniojimą prajuokino. Moku prajuokint save beveik tiek pat kiek ponas Bynas. Kartais pagalvoju ar tik mes su juo nesame panašūs. Ypač, jei lygintume su filmu apie paveikslą. Jame jis nuolat taiso. Taiso tą, ką ir minėjau pradžioje. Ir ne tik, be abejo, kad jis taiso paveikslą. O filme apie atostogas juk tas pats, ten jis pakliūna į nemalonias, nevykusias, idiotiškas padėtis ir taiso jas. Bynas taiso padėtis. Čia yra įdomus momentas ir memento mori. Įdomi akimirka paklausiant - ar visos padėtys yra pataisomos? Kaip ten bebūtų, bent jau dabarties nepulsiu apie tai galvot. Reiktų paskubėt, vėluoju pieno, o vėluoju todėl, kad rašau. Jeigu nerašyč, vis tiek veluoč, nes man tai įprasta. Žodžiu, viskas yra pasaka be galo, kad ir su galu - mano vėlavimai, mano laiko per geras jautimas (kartais taip manau) arba visiškas jo nejautimas. Apie tai gal dar pakalbėsiu pats su savim. Taip pat su šuniu. Kartais jis be reikalo jaudinasi, jei ruošiuosi kur nors išvykt, paskui tenk nuleist rankas ir niekur nebejudėt, nes būna per vėlu. Taip, aš mėgstu vėluot. Man patinka. Man patinka, rimtai? Ne, ką tu, aš to nekenčiu, tik man kitaip nepavyxta.
Pradėjau ir baigiu, istorija apsisuko, naratyvas ryja pats save, pasaka kartojasi. Einu pieno, nors galėčiau tęst. Būtinai reikia eit, nes  sūriai manęs laukia. Pienininkė gal ne, ji tokia kaimietiškai gruboka, o ėmęs su ja kalbėt, išsyk pajuntu, kad ją varginu.
Beje, apie preciziką, ne tą idėjų, bet tą kitą. Nuotrauka a la  natiurmortas su dubeniu ir obuoliais kone tobula. Tuo pačiu pigu. Gi vis tiek gražu. Derėtų prie jos sugŕįžt. Kaip ir prie rašymo, aišku. Ar tai padarysiu, nežinau.
Ar aš ką nors pradėta baigiu? Jau pats klausimas skamba kaip nesąmonė, todėl išmintinga būt į jį neatsakyt.

Nagi, grįžau. Kas galvon šaun, tas ilgai neužslaik. Piena turėjau nuait 11h. Bet aš tik po dvylktos pieninykei pinigus tesumakėjau. Sūrį tai ji, sakyč be reikal sūd, nrnoriu, kad traškynt kai Salomėjos valgyklai paėdus. Gaila laikas nesisūd, jis bėgte bėg. Pasūdyts laiks būt klampesnis ir tekėt lečiau. Ir negestų beje. Lekia laikas, lekia, jau trys valandas praej na tolaik, kai emiau pats su savim kalbėt. Žinam, visada tą darau, bet labai retai užrašinėju. Va kur yra skirtums šiam dalyke. Kalbėt su sau ir kalbėt bei dargi tą pokalbį su savim užrašinėt yr ne tas pats. Bet darau iliuziją, kad laikas bėga bei lekia netuščiai - pokalbių su sau ažrašyms jį pripild.
Da kų nars narėtumet ape man nugirst? A y idiots visa tai skaitęs?
Nėr? Žinau, žinau, idiotų čia netrūkst, tikrai y takių, kurie perskaite. Idiotai prisipažinkit ir širdingai kamentuokit. Kad man būt vert skaityt.
Daba jūs rašinių  daugiausia teperskaitau vieną pastraipą, o juk galėč daigiau, jeigu jūs klausytumet mana vis dar nemokamų patarimų. Jum trūxt daug ko, bet su mana patarimais aitumet taliau, dalyvautumet tabulėjima pracėsi. Gal net galvot pramoktumet. Ir pasakysiu bent šiuokart paskutinį dalykiokų, nes miegs jau mani im  - pajūtį tabulėjimų jūs taptumet įdamesni patys sau. Būtumet kritiškesni irgi sau, irgi kitiem. Jūs dalyvautumet superprocese nuolat atnaujindami savo pojūtį ir polekį. Tiek nedaug reikėtų - ištrinti stabdžių pedalus bei kitus niekus ir klausyti manęs!

Būtumėte nepakartojami mana bandymų triušiai, truputį eksperimentiniai, truputį patys sau. Gaila, kad to nebus. Liksite triušiais. Būsite eksperimentiniais, tik be deramo kontakto, triušiais bekontakčiais.

Ežiai pavasarį, matyt sumaiše su rudeniu, sodi abalių ieška. Lapes išbėg an asfalta ir puol pa ratais, ko gera pamyšusias. Neturi psichiatrų, psichologų, netur kas jom su pavasariu sustvarkyt padėtų. Pas psichaanalitikus neslank.
Barsukai irgi puola pa ratais. Kažinkas vieną tokį daužtą na kelia iki pat vandens nutempia, aplink medžiai kaip peštukai pagraužti, ar ne bebrai barsuku mėgaujas?
Palečiau kely žuvusia barsuka kailį - lb šiurkštus, akivaizdus vitaminų trūkums.
Trečioj denoj barsuks kai reikals susmyrda, liest glostyt nebesnor.
Gal per tris denas krauja demė un vieškelia su dulkem sustryne.
Šuo kiškį pamatįs elgias taip tarsi nė nematyt, a gal nemata. Užtat kates užkart pamat, nekart medin invyjįs buva. Viena katė iš siauba pačias alpinyzma aukštumas paseke, pačių berža viršūnį šturmava. Maniau nebenulips iš taip aukštai, bet nulypa visgi arba iškryta, nes penkiolik min pratupėjus iš berža ding. Neberadau.
Šuo gerai užuodž šernus, man da nepamačius jų im lot. Vienas gal per penkiolik m prabėga, nzn kadėl mūs pusan paslaidįs. Keist, kad viens, šeima pseudo medžioklių iššaudyta gal arba jis kaip tik narėj na šeimos mūs dėm atatraukt kiton pusan bėgdamas. Aš mačiau pseuda gamtosauginyką autamabilį šalia mūs, tikėjaus, kad anam tarpkajį išdraskįs, kaip kartais šernai šunim padara, da galvojau, jei ne tai, tada bent žarnas anam palais, bet tas pamatįs šernų sėd mašynan ir nuvažiava.
Pa myškų vaikštau kasdien, jį giria vadyndams, ko tik neprisžiūrau. Anxčiau makėjau pėdsakus skirt, daba nebe, kaip tai įmanam? Nežinau, pempės na gerves irgi nlb skiriu, bet klykaujant iki šiol girdžiu. Vilką rudenį irgi matem. Buva labai panašus į mana šuvų. Žiemų buva piln apgraužtų kaulų, bet ne vilkų papjautų gyvulių, o kritusių. Nėr daugiau takių nevalų kai žemaičiai, visus krituolius pamiškės išverč. Tiesa, mačiau ir stirnas kanopų, čia jau vilka praeit, kąger.
Vienųdien balažin kokį gyvulį palaistais viduriais mačiau, kitųdien jo neblik.
Pasigerėtini naikinimo tempai. Paleistažarnis gulėjai dirbamam lauki, taliau ganyklas. Vilkai taip tali na myška neit, mačiau varnų didelį pulkų, bet kų lest jau nebebuva vos dienai praėjus. Mum su šuniu žygin ainunt, jos įvairiosna pusasna skrid, po kelias, sanitarių brigadam. Ne tik vilkai y sanitarai, tųdarb dirb daug kas, galma sakyt visi mesaėdžiai tuo ažsiim.
Įsimintiniausias kvaps giriaj buva gal šernų šeryklai - nosį ažuimantis. Štai žiemų nesmird, bet pavasarį nepakeliamai.
Netikit?
Patys galit nuait pauostyt.

yra jo taškymas
arba pernelyg didelis pasitikėjimas savimi.

Atseit viską spėsiu, laikas, polaikiai,
atlaikiai ir visa kita yra amžini.

Rytoj tikimasi to paties, kaip šiandien.

Taip, gerai, bet ko mes tikėjomės šiandien?
Tai horoskopas ar prognozė?
Tikėjomės, bet pamiršom... Ojėt, kaip žinot koks rytoj bus oras?

arba visi padorūs skaito Vakaro
lyriką. Arba egzerpcijas Vakare
su knyga. Tuo diktorių padorumas
ir baigiasi. Tik šiose laidose
tu gali gali išgirsti intonacijas
ir net likti jomis sužavėtas.
Moteris įskaičiusi dabar skaitomą
yra atskira istorija. Knygoje dažnai
sutinkamas žodis yra horizontas,
tačiau nė vienas horizontas
nebuvo ištartas kaip horizontas,
tai yra su raide h. Ji skaito:

Pasaulis nėra chermetiškas.
Charis tai jau seniai suprato,
o dabar jam žvelgiant į chorizonto
liniją atrodė, kad ir ji tirpsta
su besileidžiančia saule.
Chorizonto linija trūkinėjo.

Ar to įmanoma klausyti?
Įmanoma. Bet su kiekviena vietoje
h ištarta ch raide, kad
Maskovija kaskart pasislenka
per metrą arčiau. Jaučiasi
aršus vatinukų šiugždėjimas, o to
joks padorus žmogus
tikrai nenori girdėti.  Tarsi
artėtų longoljerai.

Primenu, kritikė Bambarauskė yra nenauja veikėja. Praeitąkart ji buvo mėlynu sijonu ir lindėjo televizoriuj. O praeitą sav vėl įlindo.

- Kritike Bambarauske, tavęs man jau per daug.

Beje, kameros kampas ir kojų rodymo koncepcija keičiasi, praeitąsyk, kiek pamenu buvo iš priekio, dabar šonu. Buvo studija, dabar virtuvė. Ko gero, kritikė Bambarauskė gers arbatą, dar nesu įsitikinęs ką. O jei kavą? Tada vis tiek niekas nesikeis.

- Kritike Bambarauske, ką tu begertum, mes žinom tavo kainą, Bambarauske. Mes žinome su kuo kalbi, kas turi truputį prasmės, kas visai neturi, žinom ką sakai bei rašai. Tiesą sakant, ko gero žinome a priori.  Žinome tavo sakymų prasmės santykį. Nori žinot ir tu? Fifty fifty ir dar mažiau, toks tavo santykis. Bambarauske yra kaip sakau - mums tavęs per daug.