Apsigalvojimai

Jis labai nemėgsta. Ko? Na gerai, apie jį kalbėkim kaip ape save patį. Apie ką? Apie save, atseit.
Labai nekenčiu, kad ir smulkių suklydimų, apsiskaičiavimų, nes jiems reikia rezervų, kurių, ko gero aš daug nebeturiu. Tu negali daug ir smarkiai klyst, nes suklydus tu prarandi laiką, jėgas ir dar šį tą bei visa kita.  Be to niekada nebebūna kai buvę. O ką įgyji taisydamas? Pasimokai. Bet ar tikrai? Tikrai nebūtinai. Visgi šio to pramoksti, o jeigu nieko, tai atsiranda gebėjimas į  viską žėt filisofiškiau. Tiem  suklydimam taisyt gali reikt precizikos, nes kartais pataisymai  yra ne mažiau sudėginga nei atlikta kosmetinė operacija. Nei surinktas laikrodis ar spyna. Aš nesuprantu kuo turi būt, kad sirinktum laikrodį, tikriausiai kad precizikos genijum mažąja raide. Nepiktžodžiaujant, kaip man paskutiniu laiku nutinka kai truputį paragauju alko, žmogus surinkęs laikrodį yra laikrodžių ir gegučių juose dievas. Rodė vieną tokį, jam turbūt stogas nuvažiuotų, jeigu tektų gyvent ne tarp laikrodžių. kita vertus, manau kad toks žmogelis vis tiek ką nors surinkinėtų. Balažin ką, gal segtukus narstytų. Aš net segtuko sunert negebu. Jei dar ką pridurčiau prie to ko ko negebu, kiltų lengva depresija, kuri esu įsitikinęs dar ir atsikartotų, nes geriem nutikimam atskartojimai būtini. Žodžiu, aš nelabai precizikas, bet senai žinojau ir tik dabar atradau - man patinka idėjų precizika. Arba tam tikrų idėjų. Pavyzdžiui? Nežinau ar tai pats tinkamiausias igzemplas, bet man patink Knausgardo rašymo kaip vyniojimo, suvyniojimo ar išvyniojimo idėja. Pvz tikrai sakau - man ne tai kad patiktų tai ką jis rašo, ne, man patink tai, kaip jis tame procese dalyvauja ar jei taip tinka - kaip jis aną procesą vykdo.
Be abejo, jis yra to proceso, to vyniojimo ne tik vykdytojas, bet ir dalyvis. Jis privynioja visko. Jei konkrečiai ir nenusikalbant, tai - klevo lapų, razinų, banano žievių ir kankorėžių.
Toks pagalvojimas apie vyniojimą prajuokino. Moku prajuokint save beveik tiek pat kiek ponas Bynas. Kartais pagalvoju ar tik mes su juo nesame panašūs. Ypač, jei lygintume su filmu apie paveikslą. Jame jis nuolat taiso. Taiso tą, ką ir minėjau pradžioje. Ir ne tik, be abejo, kad jis taiso paveikslą. O filme apie atostogas juk tas pats, ten jis pakliūna į nemalonias, nevykusias, idiotiškas padėtis ir taiso jas. Bynas taiso padėtis. Čia yra įdomus momentas ir memento mori. Įdomi akimirka paklausiant - ar visos padėtys yra pataisomos? Kaip ten bebūtų, bent jau dabarties nepulsiu apie tai galvot. Reiktų paskubėt, vėluoju pieno, o vėluoju todėl, kad rašau. Jeigu nerašyč, vis tiek veluoč, nes man tai įprasta. Žodžiu, viskas yra pasaka be galo, kad ir su galu - mano vėlavimai, mano laiko per geras jautimas (kartais taip manau) arba visiškas jo nejautimas. Apie tai gal dar pakalbėsiu pats su savim. Taip pat su šuniu. Kartais jis be reikalo jaudinasi, jei ruošiuosi kur nors išvykt, paskui tenk nuleist rankas ir niekur nebejudėt, nes būna per vėlu. Taip, aš mėgstu vėluot. Man patinka. Man patinka, rimtai? Ne, ką tu, aš to nekenčiu, tik man kitaip nepavyxta.
Pradėjau ir baigiu, istorija apsisuko, naratyvas ryja pats save, pasaka kartojasi. Einu pieno, nors galėčiau tęst. Būtinai reikia eit, nes  sūriai manęs laukia. Pienininkė gal ne, ji tokia kaimietiškai gruboka, o ėmęs su ja kalbėt, išsyk pajuntu, kad ją varginu.
Beje, apie preciziką, ne tą idėjų, bet tą kitą. Nuotrauka a la  natiurmortas su dubeniu ir obuoliais kone tobula. Tuo pačiu pigu. Gi vis tiek gražu. Derėtų prie jos sugŕįžt. Kaip ir prie rašymo, aišku. Ar tai padarysiu, nežinau.
Ar aš ką nors pradėta baigiu? Jau pats klausimas skamba kaip nesąmonė, todėl išmintinga būt į jį neatsakyt.

Nagi, grįžau. Kas galvon šaun, tas ilgai neužslaik. Piena turėjau nuait 11h. Bet aš tik po dvylktos pieninykei pinigus tesumakėjau. Sūrį tai ji, sakyč be reikal sūd, nrnoriu, kad traškynt kai Salomėjos valgyklai paėdus. Gaila laikas nesisūd, jis bėgte bėg. Pasūdyts laiks būt klampesnis ir tekėt lečiau. Ir negestų beje. Lekia laikas, lekia, jau trys valandas praej na tolaik, kai emiau pats su savim kalbėt. Žinam, visada tą darau, bet labai retai užrašinėju. Va kur yra skirtums šiam dalyke. Kalbėt su sau ir kalbėt bei dargi tą pokalbį su savim užrašinėt yr ne tas pats. Bet darau iliuziją, kad laikas bėga bei lekia netuščiai - pokalbių su sau ažrašyms jį pripild.
Da kų nars narėtumet ape man nugirst? A y idiots visa tai skaitęs?
Nėr? Žinau, žinau, idiotų čia netrūkst, tikrai y takių, kurie perskaite. Idiotai prisipažinkit ir širdingai kamentuokit. Kad man būt vert skaityt.
Daba jūs rašinių  daugiausia teperskaitau vieną pastraipą, o juk galėč daigiau, jeigu jūs klausytumet mana vis dar nemokamų patarimų. Jum trūxt daug ko, bet su mana patarimais aitumet taliau, dalyvautumet tabulėjima pracėsi. Gal net galvot pramoktumet. Ir pasakysiu bent šiuokart paskutinį dalykiokų, nes miegs jau mani im  - pajūtį tabulėjimų jūs taptumet įdamesni patys sau. Būtumet kritiškesni irgi sau, irgi kitiem. Jūs dalyvautumet superprocese nuolat atnaujindami savo pojūtį ir polekį. Tiek nedaug reikėtų - ištrinti stabdžių pedalus bei kitus niekus ir klausyti manęs!

Būtumėte nepakartojami mana bandymų triušiai, truputį eksperimentiniai, truputį patys sau. Gaila, kad to nebus. Liksite triušiais. Būsite eksperimentiniais, tik be deramo kontakto, triušiais bekontakčiais.