Laukimo nerimas spaudžia širdelę... Einu suvalgysiu obuolį.

Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume yra džiaugsmo pilnatvė.
                                            Ps 16,11

n e r e a l u praktiškai

Kelias jau pramintas,
nebijok, širdie, aukos.

Karčios lūpos ----

Rytoj išvažiuoju.
Sudiev purvinas pasauli,
grįšiu kitaip.

lašnoja viltim
paskutinis rugsėjis
gyvybės vagis

Man reikia su kuo nors pasikalbėt.
Mane apėmė kažkoks nesuvaldomas liūdnos laimės jausmas.
Turbūt ruduo ateina...

Galėčiau rašyt, bet viduj pernelyg daug kažko...

Galėčiau paverkt, bet ir taip turiu dirbtines ašaras lašintis...

Galėčiau užsirūkyt, bet parduotuvė per toli...

...Pernelyg artimas, kad galėčiau nekęsti, bet pernelyg žiaurus, kad mylėčiau.

Tai ką gi man su tuo rudeniu daryt?

Grįžau. Morališkai - per anksti. Dvasios ramybės neparsivežiau, bet radau viltį ją atgauti. Atleiskit visi, kurie iš manęs tikitės žinučių, komentarų ar šiaip kokio dėmesio, kol kas negaliu to duoti. Nuo šiandien pasineriu į gilią kontempliaciją. Kada sugrįšiu į žemišką gyvenimą nežinau. Gali būti, kad dar labai negreit...

P.S. Kam įdomu, rimtai galvoju apie visišką pasitraukimą iš rašykų.

Vilskas. Šįvakar paskutinį kartą nusipirkau brangiausių ledų Medijoj, pažiūrėjau milijoną kartų matytą filmą, nusidepiliavau kojas ir išgėriau rožių žiedlapių arbatos. Rytoj išvažiuoju. Fiziškai - neilgam. Kam įdomu kur - rasit mano dienoraštyje (2004-07-07 23:08). Ką parsivešiu nežinau. Tikiuosi - sielos ramybę.
Labai jūsų pasiilgsiu. Jūsų visų. Visų, kurie čia nors retkarčiais užsukat ir paskaitinėjat.

                                      IKI

P.S. Labai norėčiau grįžus rasti jūsų žinučių ;)