Išsiimam visus 9 auskarus iš ausų. Susidedam atgal belekokia tvarka. Brūkštelim šukom per spalvotus blunkančius plaukus. Suvalgom pusę bandelės su karamele.

Galvok, moterie, dėl kurių gyveni.

Pamiegam. Atsikeliam. Prasmingiau? Nei velnio. Tik dar viena žinutė ir neveikiantis skrandis. Reikia tabletės ir šalto vandens...

Atsikeliam. Nerangiais pirštais apverčiam mobilų. "Nauja žinutė. Skaityti dabar?" Velniop. Ne dabar. Vėliau. Einam į vonią. Nusiprausiam. Apsirengiam. Įsijungiam kompą. Namai tušti. Pasidarom valgyt. Kažko vieniša šiandien. įsijungiam teliką. Rodo kažką, visai nesvarbu ką. Fone kažkas šneka. Galim ramiai sėdėt prie kompo ir apsimest, kad namuose pilna žmonių, kurie šnekasi apie žmogžudystes. Arba persijungt kanalą ir klausyti namiškių pokalbių apie moteris. "Ar jūs blaškotės ir vartotės visą naktį?" Tiks. Lyg kam iš tikro rūpėtų tavo miegas... Dabar galim užsidėt ausines ir klausyti belekokios muzikos. Jazminai beveik nuvyto, bet vis dar stipriai kvepia. Veikti nėra ką. Beprasmės dienos žaibiškai slenka. Et, einam perskaityt žinutės. Gal kas nors prasmingo...

Dvasinis renesansas, pasirodo...

Netyčia... Netyčia nebūna! Čia OOOOJ, KAIP TYČIA!

"Leisk dar kartą pažvelgt į akis, į nuostabų šypsnį veide, kad prieš mirčiai uždarant duris galėčiau bučiuoti tave..."

Viskas, sudie, aš išeinu. Klausyk, kaip kvatoja mirtis...

Arbūzas - gerai.

Arbūzas be žievės ir sėklų būtų dar geriau.

Bet, aišku, nepaisant visko, mano ausinės kiečiausios. Nors tiek gerai.

LUKOIL mano Dievas.