Sakai po laišką kiekvieną dieną, kurią tau nepaskambinsiu? Hm... Jeigu būčiau žinojusi, būčiau neskambinus dar bent kokią savaitę... Žinai, laiškus man rašai tik tada, kai kas nors atsitinka. Kai nekalbu su tavim kokį mėnesį, kai mes susipykstam, kai nori pasakyti, kad iki mėnesio pabaigos susitaupyčiau 60 lt ir t.t... O aš mėgstu, kai man rašai. Tik nemėgstu atplėšinėt laiškų. Niekada daugiau jų neužklijuok. Visada suplėšau. Bet gi tu žinai...
O dabar kartu pamėginkime apsvarstyti tuos klausimus... Kada tu paskutinį kartą vaišinai mane arbata? Niekada. Dievaži, neprisimenu, kad kada būčiau gėrusi pas tave arbatą. Kada paskutinį kartą buvau pas tave atėjusi? Tai buvo vistik ne balandžio o gegužės mėnesį. Prieš mamos dieną. Kartu medijoj pirkom apvytusias tulpytes mano mamai. Kada paskutinį kartą tau skambinau? Šiandien :) Kada paskutinį kartą kviečiau tave pasivaikščiot? Jėzau, gi mes susitinkam kelis kartus per dieną. Kada paskutinį kartą siūliau arbatos? Tu gi visada reikalauji arbatos. O jei pasiūlau, dažniausiai atsisakai. Kada paskutinį kartą kreipiau į tave dėmesį, kai buvai mano namuose? Va čia tai lygiosios, nes kai būni pas mane aš dažniausiai turiu kalbėtis su savim, miegoti arba šiaip užsiimti kokiom nesąmonėm. Taigi taigi...
Ar pastebėjai, kad aš ne tik su tavim nesisveikinu? Ar "labas" labai daug keičia, kai matomės šešiolika kartų per dieną ir panašiai tiek kalbam telefonu?
Nesitiki, kad ateisiu? Ir teisingai darai. Ar prisimeni, kad nors kartą būčiau atėjusi prieš tai nepaskambinus? Tas lažybas, "net nepastebėsi, kad neatėjau" gali pasilaikyt sau, nes puikiai žinai, kad taip nėra. O dėl tų šiukšlių... Juk manim turi kažkas pasirūpint... Jei ne tu, tai kas daugiau?

Jei tau taip patinka virti arbatą, tai kodėl pas mane niekada neišsiverdi? Aš nekenčiu virti arbatos. Mane tai vargina, nervina, ir priverčia pasijusti tikia standartine vidutinio amžiaus moterėle, kuri vos tik kam įėjus pro duris iškart kaičia vandenį ir traukia sausainiukus iš spintelės... Mes galim valgyt sriubas, šlykščias bulvių košes iš pakelių, galim valgyt duoną su agurkais, galų gale išsikept bulvių, bet AŠ NEKENČIU VIRT ARBATOS.

P.S. Kadangi nedavei nei vieno voko, negaliu parašyt popierinio laiško... O be to tingiu.

Ei, Dienorašti... Padėk man, ką, Dienorašti... Aš neturiu kam pasakyti. Aš nežinau kaip pasakyti... Aš taip... Man taip... Et, ką aš čia šneku. Kaip mane gali kas nors suprasti, jei net nežinau, kokiais žodžiais tai pasakyti. Mane vėl kažkas degina iš vidaus. Aš vėl stoviu velniškoj kryžkelėj ir man sušiktai šalta kojom. Kodėl aš negaliu gyvent ramiai? Kodėl mano gyvenimas - vieni kraštutinumai? Dieve. DIEVE! Žinau, kad girdi. Ne, šįkart neklausiu "už ką?". Nesijaudink. Ir neprašysiu nieko. Tik norėjau įsitikinti, kad vis dar esi...

Man PMS.
Pietų Miego Stygius.

Stepių Vilkas mane kankina.

"...na tai kas, kad šunų apskalyti..."


Dabar jau žinau savo kelią. Dabar jau žinau...

"Tavo veidą tebematau akim užmerktom..."

Susilaikymas - dorybė, bet...
ne sveikata.

Stiklinėje vazoje - jazminų šakelė. Jau savaitė, kaip nuvytusi...

V  E  R  I  T  A  S

"Jei nėra kainos, kurią būtų galima sumokėti, nėra ir vertės.

                              A.Enšteinas
                              1927 06 20