Tavo gyvenimas yra tik iliuzijų dėlionė,
Kurią sugriauti gali net menkiausia abejonė.
Kuo giliau apmąstai kiekvieną dalelytę,
Tuo vis labiau tavo vidus ima pelyti.

Laimingi tie, kurie paviršium plaukia,
O dar laimingesni, kurie gilyn neria ir nieko nelaukia.
Po vandeniu mintims mažai deguonies.
Paviršiuj įmerki tik nubalnotas kojas.

Ir visgi nenorėčiau gyventi amžinybės,
Nes ta dėlionė neištvertų šio pasaulio beprasmybės.
Suirtu kaip suyra miręs kūnas po žeme
Ir liktų tik kasdien kankinanti egzistencija, deja...

Vis dar nežinau kaip tu atėjai,
Traukėm vienas kitą iš tamsos.
Skendom mes taip pat panašiai,
Tik pagauti skirtingos bangos.

Tavo kūnas prie manojo taip tinka
Kaip tie juokingi raktų pakabukai.
Tavo lūpų man dabar taip stinga,
Taip patinka mūsų sunerti pirštukai.

Žemas dažnis mums į venas sutekėjo.
Garsas, šviesos surišė naujus jausmus.
Laiptais kiek keistokos emocijos varvėjo,
Nesupratom kas toliau jau bus...

Nebesisuka žodžiai- sukasi jausmai.
Laikas kažkaip kreivai ėmė tekėti.
Atrodo matėm vienas kitą taip seniai,
Kiek dienų atskirtiems reiks dar kentėti?

Purvina... Viskas purvina
Valau stiklus kraujuotu skuduru
Purvina... Viskas purvina
Klykiu iš skausmo ir staiga...
Kruvina... Viskas kruvina
Tamsoj aš, o ji tokia svetima
Kruvina... Viskas kruvina
Sminga žemė tik ten kur žengiu
Skaudina... Viskas skaudina
Žiūriu į tave, o tu nematai kaip aš pūvu
Skaudina... Viskas skaudina
Nesuprantu ar tai Aš kvėpuoju ar tik mano kūnas
Dusina... Viskas dusina
Sukrentu į kėdę ir atlošusi galvą žiūriu į žemas lubas
Dusina... Viskas dusina
Keistas šaltis mano minčių narve
Šiurpina... Viskas šiurpina
Nebežinau į kieno akis žiūrėti
Šiurpina... Viskas šiurpina
Vienatvė, tyla, tamsa
Džiugina? Niekas nebedžiugina

Tai tik paprastas žmogus
Petras tebūnie jo vardas bus
Sėsk ant kėdės
Sėsk, nes niekas nesisės
Sėsk ir pamatysi
Prasmę tu gyvenimo įšvisi
Ar matai? ten toli,
Tavo smegenų dešiniam pusrutuly
Sukasi mintys neregėtos
Čia tau ne į sriubą pilti prieskonius vegetos
Čia mes ieškome gyvenimo prasmės,
O ne bobos rimtesnės
Ačiū, Petrai, kad mane tu išklausei
Ir tikiuosi, supratai
Ratai, kvadratai
Tavo gyvenimo prasmė kaip maži papai
Drauge mano mielas,
Išvadas turi pasidaryti pats sau vienas...

Juokinga, kai atveri savo sielą ir tai skamba taip banaliai. Juokinga, nes net ir turėdami kiekvienas unikalų gyvenimą, išgyvename tą patį. Mūsų patirtys sudėliotos skirtingai, bet vis viena iš tų pačių kortų. Unikali tik kortų seka, bet kiekviena korta kartojasi kitų žaidėjų kortų kaladėse. Tavo kaladėje stipriausia korta gali būti silpniausia kito žmogaus kaladėje. Tai, kas tau gali pasirodyti didžiausias iššūkis tavo gyvenime, kito gyvenime greičiausiai tarsi įlipti į šūdą pirmadienį ryte. Jis nusikeiks, nusišluostys batą į žolę ir eis toliau, tik kiek surūgusia nuotaika ir pesimistišku požiūriu. O tu išverksi balą šalia savo kojų, po to paskęsi toj pačioj baloj ir skųsiesi kitiems, koks siaubingas tavo gyvenimas. Juokinga... Juokinga, nes nežinai, ar tau vertėtų džiaugtis, jei turi stiprias kortas. Kas geriau, stiprybė ar menkos kančios, kurios ateina labiau iš savęs gailėjimosi, nei iš skausmo?

Kur mano namai? Namai, į kuriuos  dabar grįžtu nėra mano namai. Tai-mano kambariokės namai, sudėlioti taip, kaip jai patinka. Ten, kur grįžtu savaitės gale, irgi ne mano namai, ten mano tėvų namai. Tai kur tuomet mano namai? Šuo ir tas turi savo būdą ar kokį kampą, kur guli. O ką aš turiu? Kur man pasidėti savo kvapą, jausmus ir mintis?

Negaliu nustoti savęs nekęsti. Atrodo, kad tik tai ir sugebu, bet iš to jokios naudos. Matau savo pūvančius šonus, bet nieko dėl to nedarau. Tik skundžiuosi, skundžiuosi, verkiu, rėkiu, šnabždu, mąstau apie tai. Gyventi moku tik savo mintyse, o realybėje, rodos, nelabai. Negaliu suprasti, kodėl...
Jei suprantu, ką turėčiau daryti, ką darau negerai ir kaip tai ištaisyti, tuomet, kas mane stabdo? Kad ir kas tu mane sukabinęs už šonkaulių savo geležiniais kabliais, prašau paleisk... Prašau...
Visada maniau, jog esu drąsi ir savimi pasitikinti, bet kas jeigu tai tik dar viena mano kaukė, kuri taip tvirtai prilipusi, jog net pati nematau, kad tai tik netikras odos sluoksnis. Kaip kasdien besidažydama pamiršti savo natūralią lūpų spalvą, taip ir save pamiršti...

I killed you not metaphorically
I tried to save you How adorable
Your veins are bleeding
You're becoming historical

Aš tikiu savimi,
Bet netikiu, kai ištariu tai garsiai.

Nebetikiu mintimis,
Kai jos išlenda į realybę,
Tuomet joms prireikia fizinio pavidalo,
Be jo žūsta jų visa begalybė.

Bijau, kad mintys liks tik mintimis
Ir ištirps toje realybėje
Kaip  ištirpsta cukrus kavos puodelyje.

Tiek daug minčių nusėdo ant žemes.
Bandau jas delnais susemti,
Bet jos tik ir lieka lyg smėlis.
Pilkas, sausas smėlis tarp pirštų...

Vėjas tau pučia tą smėlį į akis
Ir tu apanki...
Apanki nuo mano minčių,
Dedi į jas per daug vilčių.

Galbūt tu joms suteiksi reikiamą pavidalą,
O galbūt aš tave apakinau veltui...

Aš esu minus vienoj nakty