***

Aš tikiu savimi,
Bet netikiu, kai ištariu tai garsiai.

Nebetikiu mintimis,
Kai jos išlenda į realybę,
Tuomet joms prireikia fizinio pavidalo,
Be jo žūsta jų visa begalybė.

Bijau, kad mintys liks tik mintimis
Ir ištirps toje realybėje
Kaip  ištirpsta cukrus kavos puodelyje.

Tiek daug minčių nusėdo ant žemes.
Bandau jas delnais susemti,
Bet jos tik ir lieka lyg smėlis.
Pilkas, sausas smėlis tarp pirštų...

Vėjas tau pučia tą smėlį į akis
Ir tu apanki...
Apanki nuo mano minčių,
Dedi į jas per daug vilčių.

Galbūt tu joms suteiksi reikiamą pavidalą,
O galbūt aš tave apakinau veltui...