Negaliu...

Negaliu nustoti savęs nekęsti. Atrodo, kad tik tai ir sugebu, bet iš to jokios naudos. Matau savo pūvančius šonus, bet nieko dėl to nedarau. Tik skundžiuosi, skundžiuosi, verkiu, rėkiu, šnabždu, mąstau apie tai. Gyventi moku tik savo mintyse, o realybėje, rodos, nelabai. Negaliu suprasti, kodėl...
Jei suprantu, ką turėčiau daryti, ką darau negerai ir kaip tai ištaisyti, tuomet, kas mane stabdo? Kad ir kas tu mane sukabinęs už šonkaulių savo geležiniais kabliais, prašau paleisk... Prašau...
Visada maniau, jog esu drąsi ir savimi pasitikinti, bet kas jeigu tai tik dar viena mano kaukė, kuri taip tvirtai prilipusi, jog net pati nematau, kad tai tik netikras odos sluoksnis. Kaip kasdien besidažydama pamiršti savo natūralią lūpų spalvą, taip ir save pamiršti...