Kaip paskutinė vyno taurė-
Mano atsiskyrusi padermė,
Mano kraujas subėga į venas.
Koks keistas šitas genas,
Jis kaip tavo klonas,
Bet akivaizdžiai skiriasi fonas
Raudonas...Vynas mano taurėje
Per daug greitai tuštėja, deja,
Nesuprantu kelinta valanda
Ar kokia šiandien diena.
Laikas visur išsimėtė,
Užstrigo kaip sena kasetė.
Tabletė nuo skausmo,
Man seniai pritrūko jausmo,
Džiaugsmo pritrūko.
Mano grotuvo laidas nutrūko,
Pasiglemžė tyla
Raudono vyno taurė jau tuščia.

Visi aplinkui žino tiesą,
Tik tu vienas nežinai...

Tavo žinias apibrėžčiau
Vienu vienintėliu teiginiu-
Tiesos nėra.

Tuomet, gal tai ir yra tiesa?

Tu klausi: o iš kur tu žinai?
Ar tiesa pažymėta?
Ar ant jos uždėtas antspaudas?

Ne...niekuo ji nepažymėta.
Ji tokia pat reali kaip ir tavo dievai.

Sudėjom savo gyvenimus
Ant nematomų tiesos lėkščių
Ir laukėm kas bus.

Praėjus šiek tiek laiko pastebėjom,
Kad tie patys žodžiai mano lėkštėje
Yra tiesa, o tavojoj - melas.

Tave tai išmušė iš vėžių.

Dabar tu nebespėlioji.
Tavo lėkštė tuščia.
Tuščia ji jau ilgą laiką...