šiandien sapnavau II pasaulinį karą...

niekada nepamiršiu
paskutinę vasaros dieną gyvenu prabėgusio savaitgalio prisiminimais
rašykai išties labai draugiški ir mieli žmonės
laukiu kitų Paraščių...

NESPĖJU atsakyti į visas žinutes. Niekaip. Atsiprašau. Jeigu kas svarbaus, rašykit čia - +370 672 42 446. O dabar bėgu mėgautis paskutinėmis vasaros akimirkomis...

Šio mėnesio pabaigoj ir aš prisijungsiu prie pasaulinio tinklo - tapsiu interneto vartotoja. Tada tai jau tikrai neduosiu JUMS ramybės. Pasidžiaukit vasara. Kiek jos beliko... Palikit tuos kompus ramybėj! Dar geriau, išmeskit pro langą arba bent jau arbata palaistykit {kaip aš}. 

susiTIKSIM PARAŠTĖSE...

NESPĖJU atsakyti į visas žinutes. Niekaip. Atsiprašau. Jeigu kas svarbaus, rašykit čia - +370 672 424 446. O dabar bėgu mėgautis paskutinėmis vasaros akimirkomis...

Šio mėnesio pabaigoj ir aš prisijungsiu prie pasaulinio tinklo - tapsiu interneto vartotoja. Tada tai jau tikrai neduosiu JUMS ramybės. Pasidžiaukit vasara. Kiek jos beliko... Palikit tuos kompus ramybėj! Dar geriau, išmeskit pro langą arba bent jau arbata palaistykit {kaip aš}. 

SusiTIKSIM PARAŠTĖSE...

Gera grįžti namo...

Išvažiavau vejama geros nuotaikos, vilčių ir tikėjimo. Važiuojant, jau netoli Kauno, dingo mano gera nuotaika ir tikėjimas. Netrukus jau panorau grįžti į Vilnių. Atvykom į Klaipėdą. Kelionėj man buvo bloga tiek fiziškai, tiek morališkai. Sustojom kažkokioj užeigoj, besivadinančioj "Račiai". Ot pavadinimas! Atsigavau tik senoj geroj Klaipėdos "Cukrainėj", bevalgydama blynelius, gurkšnodamą kavą... Nuliūdino prisiminai. Šitoj kavinukėj mes su Julija valgėm ledus. Tada, kai aš dar nebuvau jos žodžiais tariant: "Niūri pikta Ramunė". Tada, kai dar buvom geriausios draugės, nors ir toli viena nuo kitos (visi 300km su viršum), bet viena kitą visuomet nešiojom širdutėje...
Jūros šventė sužavėjo originaliais fontanais, muge, kurioj mačiau nuostabių daiktų, pakilia žmonių nuotaika. Bet taip buvo tik pirmą vakarą. Vėliau minia pradėjo slėgti, masinės kultūros išaukštinta muzika nuliūdino ir supykdė, draugų trūkumas pribaigė.
Tačiau ir vėl atsigavau, kai su mama be pakvietimų prasmukom į poezijos, klasikinės bei džiazo muzikos vakarą "Tikrajam Džonatonui Livingstonui Žuvėdrai, slypinčiam kiekviename iš mūsų". O jis tikrai slypi. Pajutau tai širdy, klausydamasi dangiškos muzikos, jūros ošimo ir poezijos. Sėdėjau sau ramiai, bijodama pajudėti, kad nesugriaučiau šios harmonijos, menų sintezės, įkvėpimo šaltinio. Žvelgiau į dangų, į praskrendančius paukščius, kurie tikriausiai puikiai  suprato nepaprastą Richardo Bacho istoriją, Džonatono Livingstono Žuvėdros troškimą skristi... SKRISTI! Ne, ne gyventi vien maitinantis ir dėl nieko kito nesukant galvos... SKRISTI! Skrieti kaip raketa, kaip  kalnų erelis... Taip ir mes, kiekvienas iš mūsų, kartais tampame Džonatonu Livingstonu Žuvėdra ir nepaisydami visuomenės nuostatų, paliekame viską, kas kliudo, ant žemės ir skrendame skrendame tiesiai į savo ypatingąjį tikslą...
Tą vakarą, nieko nebenorėjau. Nebent įteikti puikioms aktorėms ir nuostabiems muzikantams gėlių ir pasakyti jiems nors porą žodžių. Rodos, jie geriausiai iš mūsų suprato ir perteikė tą minties skrydį, tą betarpišką tikslo siekimą. Nežinau, gal aš visai ne taip suprantu Bacho istoriją. Bet turbūt kiekvienas ją suvokiame kitaip... Matyt, Džonatonas kiekvienam šnibždą kažką ypatingo, išskirtinio, unikalaus... Bet kas žino, kaip ten yra...
Deja, daugiau nieko panašaus Klaipėdoj patirti nebeteko. Gal nebent sėdint kopose, žvelgiant į neaprėpiamą jūrą ir rašant draugams laiškus... Mugėj nupirkau lauktuvių bei atvirukų su Klaipėda draugėms, o sau - stiklinę žvakidę... Kadais tokią turėjau ir spalvota šviesa, sklidusi iš jos man teikė džiaugsmą, nusiraminimą bei palaimą... Tačiau ji sudužo. Kaip ir daugelis svajonių, vilčių ir draugysčių. Dabar turiu naują žvakidę. Gal nebepavyks sulipinti svajų ir draugysčių, kaip nebepavyko iš šukių sudėlioti nepaprastos žvakidės, tačiau tvirtai tikiu, jog naujoji atneš dar daugiau džiaugsmo, laimės bei tikėjimo.
Su šypsena žvelgiu į stiklinę žvakidę, užsidegu žvakę ir rašau toliau. Sandalmedžio smilkalai pakutena mano nosies galiuką ir keliauja ieškoti naujų erdvių...
Nenoriu daugiau aprašinėti jūros šventės. Be to nepakartojamo renginio, gražių daiktų mugėj, daugiau nieko gero ten neradau. Gal net neieškojau. Garsiųjų fejerverkų nemačiau net per televizorių. Tiek to.
Daugeliui, matyt, pasirodė keistoka, kad užuot linksminusi Jūros šventėj, ieškojau interneto kavinių. Man taip buvo geriau. Nieko aš toj šventėj nepamečiau, nieko ir neieškojau.
Šeštadienį nuvykau į Gargždus aplankyti draugės iš sanatorijos. Kaip apsidžiaugėme susitikusios! Apsikabinom ir ilgai ilgai nenorėjom viena kitos paleisti. Aš gavau puokštę pievos gėlių, o jei įteikiau raudoną, laimę nešantį drambliuką. Ir iš kur aš galėjau žinoti, kad ji taip mėgsta dramblius...
Draugė atsivedė savo penkiametį pusbrolį. Turėjom su juo ir džiaugsmo ir vargo. Metėmis limonado buteliu... Taškėmės fontane. Bet kai bandėm mažylį aprengti megztuku, prasidėjo. Pyplys puolė bliauti. Ir taip gal tris kartus. Visgi šiaip ne taip pavyko mažiuką aprengti, bet pavargom ir mes ir jis. Draugė parodė nuostabią Gargždų vietą - slėnį su atsiveriančiu vaizdu į Miniją, pievas bei lankas... Sėdėjom ant laiptukų ir diskutavom su mažuoju pusbroliu. "O kas ten per pastatas? Iš kur jis atsirado? Kas jį pastatė? Kaip atvežė medžiagas?" Nesibaigiantys penkiamečio klausimai... Hm, o iš tiesų, kaip tas medžiagas atvežė?..
Liūdna buvo palikti taip seniai matytą ir išsiilgtą draugę, tačiau turėjau spėti į Klaipėdos autobusą...
Taip baigės antroji šventės diena.
Oj, pamiršau svarbiausią įvykį! Tai štai, prašom.
Sesuo, pas kurią gyvenau Klaipėdoj, turi dar kelius sugyventinius.. :) Gerai jau, kažką, matyt netaip pasakiau, tiesiog ji gyvena su keliomis bendradarbėmis. Viena jų su savo draugu augina porą jūros kiaulių. Nuostabūs gyvūnėliai. Mes atvykome kaip tik prieš vienai kiaulei susilaukiant kiauliukų... Kiek džiaugsmo visiems gyventojams ir jų svečiams buvo, kai atsirado keturi mažučiukai, mielučiukai paršiukai! Gal ne paršiukai, o peliukai. Žodžiu, mažos jūrų kiaulytės. Kaip nerealu buvo laikyti juos rankose. Vieną kiauliną iš anksto užsiprašiau aš. Išsirinkau patį dailiausią - baltą su rudom ir juodom dėmelėm..  Už mėnesio paršas atkeliaus į Vilnių. Laukiu kaip nežinau kas!
Sekmadienį buvom Palangoje. Kaip tyčia nuskilo puikus, saulėtas oras. Ir žmonių, savaime suprantama, buvo nežmoniškai daug. Visai kaip Jūros šventėj, kad ją kur...
Du kartus maudžiausi (gėda pripažint, bet pirmą kartą šiemet), paplūdymy gerėm alų ir miksą... Taip, su mama ir sesute, paskui ir josios bachūras prisijungė. Jis sumokėjo už miksą, o kai sesuo norėjo atsiskaityt, parodė liežuvį. Oj, fainas žmogus. Groja su Amberlifu. Menininkas...
Vėliau aš pabėgau nuo tos [i]chebros ir pasislėpiau giliai kopose. Susiradau kažką panašaus į ramų kampelį ir rašiau laiškus. Kartais gera pabūti vienai su savimi ir įsivaizduoti, kad šalia sėdi mylimiausi žmonės...
Kavinėj "Ramybė", kur visai nebuvo ramu, nes nuolat gerklę paleisdavo kažin koks vaikas, valgėm bulvinius blynus. Trys blynai man netilpo. Teko visiems draugiškai juos dalintis...
Dar kelias dienas paklaidžiojau po Klaipėdą ir išvažiavau į Raseinius savo saulelės aplankyti...  Prakiuro dangus. Pirmą kartą per šias dienas. Sudie, pajūrio sostine... Jau kitą dieną ilgėjaus Klaipėdos... Norėjosi sugrįžti. Kuo šis miestas taip mane traukia?..
Raseiniuos pasitiko mane visada besišypsanti Gabrielė... "Saulele, nušviesk Raseinius!"- tokią žinutę nusiučiau jai laukdama stoty... Vis dar lijo...
Visa draugės šeimyna manimi labai rūpinosi... Maitino kaip karalienę, parvežė ir nuvežė į stotį, Gabrielė supažindino su savo "sektantais", vis džiugino ir neleido liūdėt... Myliu ją.
Pažintis su Raseiniais, deja, įvyko tik dalinai, lietus, bjaurybė, pamaišė. Tiek to, gražus miestelis, vistiek, bent kiek spėjau pamatyt. Ale koks klaidus! Siaubas... (Gabriele, jei skaitai, nesijuok, nes aš labai rimtai.)
Pažiūrėjom kartu "Twin Peaksą". Na kaip gi aš jį praleisiu... Pažaidžiau su Kora (katė tokia). Mielas kačiukas, labai pašėlęs ir greitas. Pamačiau nepaprastai jaukų saulužės kambarį, pilną nuotraukų, eilėraščių, atvirukų, mielų smulkmenėlių ir dar bala žino ko. :) Tamsiai žalia spinta ir stalas, aguonom išpuošta palangė, daugybė pagalvėlių, visokiausių molinukų... Tiesiog svajonių kambarys. Šaunuolė, ta Gabrielė.
Bet ir šis apsilankymas pralėkė kaip vėjas. Susivokiau tik lipdama į autobusą Raseiniai-Vilnius. Pasidarė liūdna, bet tikėjau, jog šita panelė atlėks ir į Vilnių manęs aplankyt... O gal kartu vyksim į Roko naktis? Kas žino...
Namų išsiilgau nežmoniškai. Nesuprantu ar galima dar labiau jų ilgėtis. Kaip gera buvo pasiekti Vilnių! Ir vėl (kaip ir grįžus po vestuvių) mintyse džiūgavau, dainavau ir paprasčiausiai šypsojaus pasiekusi namus... Žydintis sodas (kiek rožių!), tas pats senas geras ir nežmoniškai jaukus namas, suverstas, bet mielas mano kambarys... Ir visos mielos smulkmenos, kambarinės gėlės, mano raudonakis triušis, uodegą vizginantis šuo sveikino mane grįžus namo... Koks neišpasakytas gėris apėmė mane. Norėjau visus  išbučiuot, apkabint ir niekados jau nebepaleist... Oj, greitu metu aš tikrai niekur iš šito grožio nevažiuosiu. Visur gerai, bet namie tikrai geriausia! Valio Vilniui! Valio pavasario gatvei, o ypač dvidešimt šeštam namui... ;} {mirkt}
Gera, kai turi kur sugrįšti...

PAMERGIUKAS UTENOJE ARBA LIETUVIŠKŲ VESTUVIŲ SIAUBAI IR PAVOJAI

Dėmesio, pritrenkianti istorijos įžanga!
                    ARBA
Kodėl praktiškai nepažįstamų žmonių vestuvėse buvau pirmoji pamergė...

O buvo taip... Seniai seniai "Panelėj" išspausdino mano sklebimą (tipo noriu susirašinėt ar kažkas panašaus). Nuo to laiko neturėjau ramybės... Skambinėjo man, rašinėjo, kas netingėjo. Parašė ir kažkoks Marius iš Utenos. Ir rašinėdavo man kartais žavias žinutes prieš miegą {tokias saldžias apie meilę, maždaug "tu mano angeliukas, o aš velniukas, sugundęs tave"}. Ir štai per Jonines gaunu žinutę iš to paties Mariaus. Jis teiraujas, ar nenorėčiau būti pamerge jo sesers vestuvėse... Pamerge tai pamerge, niekad ja nebuvau, ok, sutinku... (rimtai dar apie nieką negalvoju, visgi švenčiau Jonines...) Po kelių dienų Mariukas parašo, kad jau važiuoja pas mane į Vilnių. Man šokas. Na, bet jei jau važiuoja, tai reikia priimti. Nusivedu draugę, kad drąsiau būtų, pasakau, jog čia mano sesuo. Be reikalo. Prie Petro Povilo banyčios sutinku ir pirmą kartą pamatau Marių bei jo sesę su kaimynu kažkokiu... Nueinam į šalia esančią kavinę. Susipažįstam, mane pavaišina kava ir saldainiais... Labai susinepatoginu. Marius visą laiką droviai tyli, kartais nedrąsiai žvilgteli į mane ir nusišypso... Keliaujam į mano namus, pristatau uteniškius mamai. Ta, aišku, labai nustebus ir mažai ką supranta, bet pažada apie pasiūlymą būti pamerge pagalvoti. O pirmąja pamerge turėčiau būti dėl to, jog Mariaus sesuo Kristina nori savo brolį matyti pirmuoju (pabroliu). Pasiūlau Kristinai aprodyti Vilnių. Ji sutinka ir pasirenka, sakyčiau, kiek kaimietiškai: "Europą"... Tuomet pasako mano mamai, kad pasiimsim "Europon" ir sesutę (kuri iš tikrųjų yra mano draugė...)... Mama sako, kad Eglė {tikroji mano sesuo} užsiėmus. Aš greitakalbe ištariu: "Gerai gerai, tai jau einam". Ir džiūgauju, kad neišaiškėjo niekinga mano apgavystė. Kokio velnio pasakiau, kad draugė yra mano sesuo?.. Taigi, nuvažiuojam į "Europą", uteniškiai aikčioja ir stebisi: "Koks grožis!" Bandau kalbinti Marių, bet jis atsako tik "taip", "ne" arba kažinką neaiškaus sumurma. Pagaliau mus su drauge-seserim išleidžia prie namų ir mieli uteniškiai grįta Utenon. Tokia istorijos įžanga. Vestuvių vargai - šiek tik žemiau.

            *    *      *

Baisu... Siaubas...
(tokių minčių buvo daug, ypač valandą prastovėjus bažnyčioj, mintyse keikiant aukštakulnius ir jų gamintojus...)

Namo... Noriu namo... (šitų maldavimų irgi buvo, ypač stovint prie šešto bromo, gurgiant tuščiam pilvui, nuovargiui kertant kojas...)

O visgi ne taip jau blogai... (svarsčiau, kai pagaliau nukeliavome į kavinę, ir prieš mano akis atsivėrė maisto rojus. Gėrimų rojaus nebuvo. Taip, šampano simboliškai gavau, o visa kita... buvo degtinė. Degtinė yra karti ir degina burną. Jos padauginus būna bloga.{labai suprantamai konstatavo mano smegenys})

Aš skrendu! (šaukiau mintyse, kai vienas pabrolys mane TAAAIP pašokdino, kad aš tik sukaus sukaus sukaus ir nesigaudžiau kur esu ir kas esu...)

Ei, aš dar nenoriu iš čia dingti! Juk tik prasidėjo linksmybės! (mintyse piktinaus, kai mane su Marium [mano pabroliu] išvežė ilsėtis į ramų nuotakos tėvų butą...

Kaip greit užmigau... (stebėjaus, kai apie penktą ryto pažadino atvažiavę kiti svečiai ir į mano plačią karališką lovą atvedė Marių... Atseit jie ten nesutelpa... Melagiai.)

Ačiū ačiū ačiū! (laiminga padėkojau Mariui, kai šis išpildė visas tuometines mano svajones: ryte, kai man taip džiūvo gerklė, atnešė karštos arbatos, palydėjo mane su naktiniais marškiniais [kaimynams, kuriuos sutikom, turbūt atrodžiau žaviai - naktiniai marškiniai {kuriuos paskolino Mariaus mama} ir aukštakulniai...] į lauką - ten stovėjo mašina, kurios bagažinėje liko mano rūbai...)

Noriu namo... (vėl zyziau, kai pradėjo skaudėt pilvą ir šiaip viskas atsibodo)

Pagaliau! (vos nešūktelėjau iš laimės, kai man pranešė, kad netrukus pajudėsime Vilniaus link. Vestuvių man buvo per akis. Galvoje dūzgė Cicinas. {Organizatoriai turėjo vieną jo kasetę ir vis leido tą patį per tą patį...})

Taigi. Netrukus pasiekėme Vilnių. Kelionė atgal kažkodėl visada trunka trumpiau, nei kelionė į priekį... Jos metu vienas girtas pabrolys {tas pats, kurio dėka skraidžiau} prie manęs linksmai kabinėjos... Pakelėje nusipirkome arbūzų. Pasisukioję vingiuotais keleliais nuvežėme vieną porą namo [Naujųjų verkių glūduma]. Tas pats pabrolys ant manęs vis užgriūdavo, atseit paveiktas staigaus posūkio... Bet aš nepykau. Mintyse dainavau garbinimo himnus, ditirambus ir kitokias velniavas, kai išvydau savo mylimąją Petro ir Povilo bažnyčią, o tai reiškė, kad esu beveik namie... Atsisveikinau su vairuotoju ir jo drauge. Eidama svarsčiau, ar visgi sutikčiau dar kartą pabūti pamerge... Atsakymas slypi kažkur anapus...

PAMERGIUKAS UTENOJE ARBA LIETUVIŠKŲ VESTUVIŲ SIAUBAI IR PAVOJAI

Baisu... Siaubas...
(tokių minčių buvo daug, ypač valandą prastovėjus bažnyčioj, mintyse keikiant aukštakulnius ir jų gamintojus...)

Namo... Noriu namo... (šitų maldavimų irgi buvo, ypač stovint prie šešto bromo, gurgiant tuščiam pilvui, nuovargiui kertant kojas...)

O visgi ne taip jau blogai... (svarsčiau, kai pagaliau nukeliavome į kavinę, ir prieš mano akis atsivėrė maisto rojus. Gėrimų rojaus nebuvo. Taip, šampano simboliškai gavau, o visa kita... buvo degtinė. Degtinė yra karti ir degina burną. Jos padauginus būna bloga.{labai suprantamai konstatavo mano smegenys})

Aš skrendu! (šaukiau mintyse, kai vienas pabrolys mane TAAAIP pašokdino, kad aš tik sukaus sukaus sukaus ir nesigaudžiau kur esu ir kas esu...)

Ei, aš dar nenoriu iš čia dingti! Juk tik prasidėjo linksmybės! (mintyse piktinaus, kai mane su Marium [mano pabroliu] išvežė ilsėtis į ramų nuotakos tėvų butą...

Kaip greit užmigau... (stebėjaus, kai apie penktą ryto pažadino atvažiavę kiti svečiai ir į mano plačią karališką lovą atvedė Marių... Atseit jie ten nesutelpa... Melagiai.)

Ačiū ačiū ačiū! (laiminga padėkojau Mariui, kai šis išpildė visas tuometines mano svajones: ryte, kai man taip džiūvo gerklė, atnešė karštos arbatos, palydėjo mane su naktiniais marškiniais [kaimynams, kuriuos sutikom, turbūt atrodžiau žaviai - naktiniai marškiniai {kuriuos paskolino Mariaus mama} ir aukštakulniai...] į lauką - ten stovėjo mašina, kurios bagažinėje liko mano rūbai...)

Noriu namo... (vėl zyziau, kai pradėjo skaudėt pilvą ir šiaip viskas atsibodo)

Pagaliau! (vos nešūktelėjau iš laimės, kai man pranešė, kad netrukus pajudėsime Vilniaus link. Vestuvių man buvo per akis. Galvoje dūzgė Cicinas. {Organizatoriai turėjo vieną jo kasetę ir vis leido tą patį per tą patį...})

Taigi. Netrukus pasiekėme Vilnių. Kelionė atgal kažkodėl visada trunka trumpiau, nei kelionė į priekį... Jos metu vienas girtas pabrolys {tas pats, kurio dėka skraidžiau} prie manęs linksmai kabinėjos... Pakelėje nusipirkome arbūzų. Pasisukioję vingiuotais keleliais nuvežėme vieną porą namo [Naujųjų verkių glūduma]. Tas pats pabrolys ant manęs vis užgriūdavo, atseit paveiktas staigaus posūkio... Bet aš nepykau. Mintyse dainavau garbinimo himnus, ditirambus ir kitokias velniavas, kai išvydau savo mylimąją Petro ir Povilo bažnyčią, o tai reiškė, kad esu beveik namie... Atsisveikinau su vairuotoju ir jo drauge. Eidama svarsčiau, ar visgi sutikčiau dar kartą pabūti pamerge... Atsakymas slypi kažkur anapus...

Gražiai leidžiame vasarą... Vasarą vasarėlę... Lietūs nuplauna ašaras... Ir mes vėl šypsomes...


Važiuoju į vestuves....
Būsiu pirmoji pamergė!
Kadangi nemoku vaikščiot su aukštakulniais, tikiuos užkliūt kur nors ir nuvirst tiesiai į triaukštį tortą!

Gražiai leidžiame vasarą... Vasarą vasarėlę... Lietūs nuplauna ašaras... Ir mes vėl šypsomes...


*  *  *

O kai staiga kažkas įvyksta, ir mes pradedam gaudyti aplink sraidančius amūriukus... Kai patikim, kad galim tikėti meile... Tada būnam laimingi... Ir vėl šypsomės....