Ramunėlė šiandien pasijuto laiminga... Vos tik rašyk'e apsilankė... Nejau čia žmonės tikrai tokie nuostabūs?. Gal pirmasis pakilus įspūdis po kurio laiko ir dings, bet tikiu jog čia surasiu žmonių, su kuriais bendrausiu visą savo gyvenimuką... Kaip manot?

Issauso nauja diena, Aciu dievui, maniau ji jau nepasirodys. Radau graziu zinuciu rasyk'e labai apsidziaugiau ir placiai issisiepiau! :) o dar pries pora valandu maniau kad nebeistversiu, kad si diena man bus paskutine...

Taciau. Negaliu vaduotis savizudybe, nors jegu ir drasos pakaktu, bet niekaip negaliu uzkrauti baisiu kanciu savo artimiesiems. As neturiu teises savo kancias perleisti jiems. Privalau buti, kad ir kaip tai sunku... O sunku nezmoniskai. Kiekviena minute prisisiurbus savy tiek skausmo, kad rodos galetu nuzudyti visa kas grazu ir gera. Kiekviena diena man slenkai ilgai ir siaubingai kaip savaite, o savaite rodos ilgesne nei menuo... Tvenkiasi skausmas...

"O sviesos dvasia, ateik!" Tai citata is giesmes, giedotos per ka tik vykusias Misias, kurios buvo grazios ir dvasingos, bet tik suteike mano sirdutei dar daugiau liudesui. Mano saukiamas Dieve, pasakyk, kodel skendziu nevilty?! Kodel visas pasaulis, gyvenimas, egzistavimas atrodo visiskai beprasmiski? Kodel is paskos slenka nerimas ir baime... Kodel?..
Man taip sunku, ir, rodos, su kiekviena valanda, minute, daros dar sunkiau. As viltingai svajoju apie mirti, o visame pasauly regiu vien nevilti...

As dar neidejau cia ne vieno savo kurinio... Gal tiesiog bijau?.. Bet idesiu... tebunie baime isblaskyta. Tebunie mirtis nugaleta... :)