prabalsavom

oi, arbata šąla

Vieną gražią dieną Pūkuotukas išėjo pasivaikščioti. Ėjo ėjo ir pateko į pievelę girios vidury, vidury tos pievelės augo didelis ąžuolas, o to ąžuolo viršūnėje kažin kas garsiai dūzgė.
Mikė Pūkuotukas atsisėdo po ąžuolu, pasirėmė galvą letenėlėmis ir ėmė svarstyti.
Iš pradžių pats sau tarė:
- Tas dūzgimas kažką reiškia. Toks dūzgiantis dūzgimas be niekur nieko nedūzgia. Jeigu girdžiu dūzgimą, vadinasi, kas nors dūzgia, o kiek žinau, dūgzti gali tiktai bitės.
Paskui vėl valandėlę pagalvojo ir tarė:
- O bitės ir yra medui nešti.
Po to atsistojo tardamas:
- O medus nešamas man valgyti.
Ir ėmė kopti į medį.
Jis kopė ir kopė, ir kopė, ir kopė, o kopdamas dainavo ir dainavo maždaug taip:
Ir kodėl, zy zy zy,
Medų mėgstam mes visi?
Gal todėl, dūz dūz dūz,
Kad medus labai gardus.

Paskui užkopė dar
aukščiau...
dar
aukščiau...
ir
dar
truputėlį
aukščiau.
Ir taip kopdamas sudėjo kitą dainelę:
Jei lokiais pavirstų vieną kartą bitės,
Jos kur nors ant žemės namukus statytų.
Bet kadangi bitės virst lokiais nenori,
Tenka medžiais laipiot, kol nutversi korį.

Meškiukas buvo gerokai pavargęs, todėl ir užtraukė Liūdesio giesmę. Jis jau buvo prie pat medaus, jau atsistojo ant šakos, tik staiga...
Triokšt!

- Gelbėkit!- suriko Pūkuotukas dribtelėjęs ant šakos trim metrais žemiau.
- Jeigu nebūčiau... - pradėjo ir nebaigė sakyti, nes šešiais metrais žemiau atsimušė į kitą šaką.
- Matyt, supratote, ką norėjau padaryti,- paaiškino Pūkuotukas virsdamas kūliais ir atsitrenkdamas dar į vieną šaką, augančią devyniais metrais žemiau.- Ką norėjau padaryti...
- Aišku, tai, ko gero...- pareiškė jis brazdėdamas per kitas šešias šakas.
- Viskas, mano manymu, atsitiko todėl,- tarė atsisveikindamas su paskutine šaka ir tris kartus persiversdamas,- tik todėl, kad aš per daug mėgstu medų.- Gelbėkit!- suriko ir šlumštelėjo į kadugių krūmą.

home sweet home... :)

Aišku, labai gražu yra įsivaizduoti pažįstamus, sužinojusius apie netikėtą tavo savižudybę. Visų tavo buvusiu darboviečių koletyvai, kaip ir kasdieną, susirinkę į darbą, ramia sąžine to darbo dirbti neskuba: pateisinama priežastis – kolega mirė. Sėdi visi būreliais ant pusės užpakalio, lyg tuoj pat turėtų pakilti, rūko, žiūri į niekur išplėstomis akimis ir rodo sielvartą: “Oi, oi, oi, tai kaip čia dabar, kaip čia taip…” – niekas dar nesupranta. Vėliau, tik daug vėliau supras, kad to jie nenorėjo ir niekad nenorės suprasti. O dabar kiekvienam iš jų atrodo būtina pačiam išsiaiškinti, kaip ir kodėl. Sėdi visi, nevaikšto, galvoja, rūpinasi. Visa tai, aišku, labai gražu, gyvas tokio grožio niekad nepatirtum.

Tačiau ar verta dėl to žudytis? Žudytis verta visai dėl kitko.

Aivaras Jalianiauskas
“Savižudžio dienoraštis"

dažasvydis jėga ;)

:P

namie, pagaliau namie (internetas yra)

sapnai pildosi. bet ne tie, gražūs. pildosi košmarai. ne, ne tie iš fantastikos srities. kiti. o gal dėl to sapno viskas ir prasidėjo? kas žino. gerai, kad bent jau II pasaulinis karas neturi šansų kartotis..

pasaulyje vyksta kraupūs dalykai. šitą visi žino. lietuva ne išimtis, mielieji. savižudžių kraštas... o jiegu žmonės nebijotų kreiptis į gydytojus dėl depresijos, tai būtume pati depresyviausia šalis šiam sviete. garantuotai.

dar viena tragedija. negalėjau neatkreipti dėmesio ir nepalikti komentaro. keista, kad apie tokį atsitikimą parašyta vos keletas sakinių. vadinas, jeigu ir aš pasirinkčiau šį kelią, į pirmus dienraščių puslapius nepatekčiau niekaip. reiškia, neapsimoka. puiku, dar vienas taškas gyvenimo naudai.

http://www.lrytas.lt/naujienos/index.asp?data=20040916&id=10 951482011094865345&sk_id=&view=2

sapnai pildosi. bet ne tie, gražūs. pildosi košmarai. ne, ne tie iš fantastikos srities. kiti. o gal dėl to sapno viskas ir prasidėjo? kas žino. gerai, kad bent jau II pasaulinis karas neturi šansų kartotis..

pasaulyje vyksta kraupūs dalykai. šitą visi žino. lietuva ne išimtis, mielieji. savižudžių kraštas... o jiegu žmonės nebijotų kreiptis į gydytojus dėl depresijos, tai būtume pati depresyviausia šalis šiam sviete. garantuotai.

dar viena tragedija. keista, kad apie tokį atsitikimą parašyta vos keletas sakinių. vadinas, jeigu ir aš pasirinkčiau šį kelią, į pirmus dienraščių puslapius nepatekčiau niekaip. reiškia, neapsimoka. puiku, dar vienas taškas gyvenimo naudai.

http://www.lrytas.lt/naujienos/index.asp