rašyk.lt: Dienoraštis / Prozerpina / ***

PAMERGIUKAS UTENOJE ARBA LIETUVIŠKŲ VESTUVIŲ SIAUBAI IR PAVOJAI

Dėmesio, pritrenkianti istorijos įžanga!
ARBA
Kodėl praktiškai nepažįstamų žmonių vestuvėse buvau pirmoji pamergė...

O buvo taip... Seniai seniai "Panelėj" išspausdino mano sklebimą (tipo noriu susirašinėt ar kažkas panašaus). Nuo to laiko neturėjau ramybės... Skambinėjo man, rašinėjo, kas netingėjo. Parašė ir kažkoks Marius iš Utenos. Ir rašinėdavo man kartais žavias žinutes prieš miegą {tokias saldžias apie meilę, maždaug "tu mano angeliukas, o aš velniukas, sugundęs tave"}. Ir štai per Jonines gaunu žinutę iš to paties Mariaus. Jis teiraujas, ar nenorėčiau būti pamerge jo sesers vestuvėse... Pamerge tai pamerge, niekad ja nebuvau, ok, sutinku... (rimtai dar apie nieką negalvoju, visgi švenčiau Jonines...) Po kelių dienų Mariukas parašo, kad jau važiuoja pas mane į Vilnių. Man šokas. Na, bet jei jau važiuoja, tai reikia priimti. Nusivedu draugę, kad drąsiau būtų, pasakau, jog čia mano sesuo. Be reikalo. Prie Petro Povilo banyčios sutinku ir pirmą kartą pamatau Marių bei jo sesę su kaimynu kažkokiu... Nueinam į šalia esančią kavinę. Susipažįstam, mane pavaišina kava ir saldainiais... Labai susinepatoginu. Marius visą laiką droviai tyli, kartais nedrąsiai žvilgteli į mane ir nusišypso... Keliaujam į mano namus, pristatau uteniškius mamai. Ta, aišku, labai nustebus ir mažai ką supranta, bet pažada apie pasiūlymą būti pamerge pagalvoti. O pirmąja pamerge turėčiau būti dėl to, jog Mariaus sesuo Kristina nori savo brolį matyti pirmuoju (pabroliu). Pasiūlau Kristinai aprodyti Vilnių. Ji sutinka ir pasirenka, sakyčiau, kiek kaimietiškai: "Europą"... Tuomet pasako mano mamai, kad pasiimsim "Europon" ir sesutę (kuri iš tikrųjų yra mano draugė...)... Mama sako, kad Eglė {tikroji mano sesuo} užsiėmus. Aš greitakalbe ištariu: "Gerai gerai, tai jau einam". Ir džiūgauju, kad neišaiškėjo niekinga mano apgavystė. Kokio velnio pasakiau, kad draugė yra mano sesuo?.. Taigi, nuvažiuojam į "Europą", uteniškiai aikčioja ir stebisi: "Koks grožis!" Bandau kalbinti Marių, bet jis atsako tik "taip", "ne" arba kažinką neaiškaus sumurma. Pagaliau mus su drauge-seserim išleidžia prie namų ir mieli uteniškiai grįta Utenon. Tokia istorijos įžanga. Vestuvių vargai - šiek tik žemiau.

* * *

Baisu... Siaubas...
(tokių minčių buvo daug, ypač valandą prastovėjus bažnyčioj, mintyse keikiant aukštakulnius ir jų gamintojus...)

Namo... Noriu namo... (šitų maldavimų irgi buvo, ypač stovint prie šešto bromo, gurgiant tuščiam pilvui, nuovargiui kertant kojas...)

O visgi ne taip jau blogai... (svarsčiau, kai pagaliau nukeliavome į kavinę, ir prieš mano akis atsivėrė maisto rojus. Gėrimų rojaus nebuvo. Taip, šampano simboliškai gavau, o visa kita... buvo degtinė. Degtinė yra karti ir degina burną. Jos padauginus būna bloga.{labai suprantamai konstatavo mano smegenys})

Aš skrendu! (šaukiau mintyse, kai vienas pabrolys mane TAAAIP pašokdino, kad aš tik sukaus sukaus sukaus ir nesigaudžiau kur esu ir kas esu...)

Ei, aš dar nenoriu iš čia dingti! Juk tik prasidėjo linksmybės! (mintyse piktinaus, kai mane su Marium [mano pabroliu] išvežė ilsėtis į ramų nuotakos tėvų butą...

Kaip greit užmigau... (stebėjaus, kai apie penktą ryto pažadino atvažiavę kiti svečiai ir į mano plačią karališką lovą atvedė Marių... Atseit jie ten nesutelpa... Melagiai.)

Ačiū ačiū ačiū! (laiminga padėkojau Mariui, kai šis išpildė visas tuometines mano svajones: ryte, kai man taip džiūvo gerklė, atnešė karštos arbatos, palydėjo mane su naktiniais marškiniais [kaimynams, kuriuos sutikom, turbūt atrodžiau žaviai - naktiniai marškiniai {kuriuos paskolino Mariaus mama} ir aukštakulniai...] į lauką - ten stovėjo mašina, kurios bagažinėje liko mano rūbai...)

Noriu namo... (vėl zyziau, kai pradėjo skaudėt pilvą ir šiaip viskas atsibodo)

Pagaliau! (vos nešūktelėjau iš laimės, kai man pranešė, kad netrukus pajudėsime Vilniaus link. Vestuvių man buvo per akis. Galvoje dūzgė Cicinas. {Organizatoriai turėjo vieną jo kasetę ir vis leido tą patį per tą patį...})

Taigi. Netrukus pasiekėme Vilnių. Kelionė atgal kažkodėl visada trunka trumpiau, nei kelionė į priekį... Jos metu vienas girtas pabrolys {tas pats, kurio dėka skraidžiau} prie manęs linksmai kabinėjos... Pakelėje nusipirkome arbūzų. Pasisukioję vingiuotais keleliais nuvežėme vieną porą namo [Naujųjų verkių glūduma]. Tas pats pabrolys ant manęs vis užgriūdavo, atseit paveiktas staigaus posūkio... Bet aš nepykau. Mintyse dainavau garbinimo himnus, ditirambus ir kitokias velniavas, kai išvydau savo mylimąją Petro ir Povilo bažnyčią, o tai reiškė, kad esu beveik namie... Atsisveikinau su vairuotoju ir jo drauge. Eidama svarsčiau, ar visgi sutikčiau dar kartą pabūti pamerge... Atsakymas slypi kažkur anapus...

2004-07-14 14:14

Norint komentuoti, reikia prisijungti

Meniu

Naujausi

Papildyti

Apie autorių

Autoriaus dienoraštis

RSS