Tavo lizdas širdie čia pat po laukine erškėtrože
ir laikas po buvusiojo laiko įtartinai sulėtėjęs
tarp pirštų
tarp nudaužytų krumplių kaip pretekstas valandų
rodyklei stovėjusiai pasisukti į dešinę puse kad
nematytų
nesistengtų numatyti sekančios paskui eklektišką
neįlaikintą šešėli kai erškėtrožės nulestos kėkštų
išbadėjusių
šią paskutinę žiemą aš mačiau jos kūną apglėbtą
nuglostytą be virpesio nebedunksintį sėdintį prie
erškėtrožės
šalia savo širdies ir kalbant kad vėsų vakarą išvagia
tos nepasotinamos tamsos įsiveržę be išankstinio
susitarimo
be registracinio laiško be nieko kuo pavyktų išteisinti
švytint dangaus kupolo stiklui padūmavusiam virš
galvos

už lango vanduo
rudyjantis varva nuo
stogo spaliais

Godžios žiaunos
vandens
prasivėrė į smėlį
atsigers
ir prigers prasidėjus
naujai
po vidurnakčio
dienai

jokių įkalčių
tik įtarimas miglai
sukaustė šalnos

tragizmo
inercija banaliausiose struktūrose
išsisėja
metastazėmis kaulais retėjančiais
skrydžio
idėja įgauna tūrį ir svorį bet nepa
kilt

Kai nuolatinis sarkazmas ar
sarkoma
ant peties pačioj matomiausioj
vietoj
tebunie negi trugdo bet ne
žvilgniu
tik į tai kas slepiama tarsi nieko
nėra gražiau
tarsi tai purpurinė Kairo erškėtrožė
išsiskleidusi
ankstyva rytmetį apsunkusi lašais

Paganinis
riša stygas ilgais kreivais pirštais
mazgosi
neklusnios ir vis išslįsta mazgai
dideli
skarabėjai šliaužia kaip skambės
kai pirštų
galai sudiržę suskeldėjus oda iki
mėsos
iki kaulų smegenų iki garso aižaus
iki pabaigos

Gaudžiančių magistralių integralai
susikerta ties purvinos stoties peronu
susitikimų ir išsiskirimų vieta kvepia
benzinu spurgom ir rankoj suglamžyta
cigarete prieš akis neonu švyti atvykimo
ir išvykimo grafikas liejasi raidės skaičiai
aptrintas miesto žemėlapis reklaminės
skrajutės gėlavandenės žuvys viešbučiai
muziejai restoranai kelionės į ir aplink
koralų rifai ramiajame rožių plantacijos
tunise instrukcijos naudojimui perspėjimai
patarimai fikcijos kokia trapi riba H. F.
Bradley tarp esančio ir išvykstančio iš čia

stabteliu po žibintu stebiu kaip netolies
ties alyvom sujuda permatomas siluetas
pasislėpęs po androgininiu šydu negi šv-
entoji
juk tikrai jau matyta išblukusioj
auksu apibarstytoj atvirutėj ji mane pas
tebėjo ji atsisuko ji taria žodžius
- kas išdrįs
prisiliest prie gyvos neatperkamos kaltės
padalintos į akmenis ir vandenį gėlą
ir sūrų ką tu dabar matai per nugludintą
stiklo šukę
- ji neskaidri ji apmirus per ją nuolat ropoja
apsvaigusi musė - atsakau nors matyt
privalėjau tylėt bet siužetas greit pasimiršta
greičiau
nei akimirksnis ir ta šventoji čia neužtruko
skilo į du pasaulius aš susirinkau akmenis
po kojom sukritusius kaip žaislus liekančius
po dienos ir nakties

Kalba prie duobės

nuMiriau
nePasigailėjau
vartyDama akMenų
rieves įtRūkimuose
slėpdama dabar nes tik
dabar yra tas rytoJus
kuris neiŠaus o pro šalį
antys girkSės kRis
plunksnelės kaip rŪkas
žvilgteliu ir esu beveik
žvilgantis šią paskutinę
dieną šiandien