*

stabteliu po žibintu stebiu kaip netolies
ties alyvom sujuda permatomas siluetas
pasislėpęs po androgininiu šydu negi šv-
entoji
juk tikrai jau matyta išblukusioj
auksu apibarstytoj atvirutėj ji mane pas
tebėjo ji atsisuko ji taria žodžius
- kas išdrįs
prisiliest prie gyvos neatperkamos kaltės
padalintos į akmenis ir vandenį gėlą
ir sūrų ką tu dabar matai per nugludintą
stiklo šukę
- ji neskaidri ji apmirus per ją nuolat ropoja
apsvaigusi musė - atsakau nors matyt
privalėjau tylėt bet siužetas greit pasimiršta
greičiau
nei akimirksnis ir ta šventoji čia neužtruko
skilo į du pasaulius aš susirinkau akmenis
po kojom sukritusius kaip žaislus liekančius
po dienos ir nakties