Kaip išsaugot šio
vakaro tolį ir tylą
Ir tave ant šio kalno
vidury sutemų.
Tavo matinis veidas
iš lėto sudyla
Kad pradingsi iš viso
bijoti imu
bijoti imu.
Ir laikau aš apglėbęs
Tave
tarsi lobį
Kurį tyko pagrobti
Plėšrioji tamsa.
Tu dabar tarsi ta
pagauta antilopė
Mano rankų nelaisvėj
drebi visa
drebi visa.
Kaip tave man išsaugot
kaip tave išlaikyti
Kad paliktum jauna
ir lyg skausmo miela.
Aš bandysiu tave
Amžinai uždaryti
Į eilėraščio narvą
Drauge su tyla
drauge su tyla.
Į eilėraščio narvą
šią akimirką trapią
Ir žvaigždės
kurios
mirksi nedrąsiai skliaute.
Nenuimk mano rankų
Šių linguojančio trapo.
Ką aš veiksiu
jei vienas.
Liksiu krante
liksiu krante.
Kaip tave man išsaugot
kaip tave išlaikyti
Kad paliktum jauna
ir lyg skausmo miela.
Aš bandysiu tave
Amžinai uždaryti
Į eilėraščio narvą
Drauge su tyla
drauge su tyla.

"Antilopė" dainuoja E.Sipavičius.
žodžiai nežinau kieno.

Mes prisirišę. Bet mūsų virvutė labai ilga ir mes galime eiti kur norime, ir daryti ką norime, bet mes kartu. Ir kai mums reikia vienam kito, mes tik timptelime už virvutės ir duodame ženklą: Man reikia tavęs - ateik. Mūsų virvutė labai elastinga, ji niekada nenutrūks dėl vieno iš mūsų, ji gali nutrūkti tik dėl abiejų.

meilė išmuša iš ritmo

Kasnakt aš užmiegu su ja ir atsibundu su ja. Bet jos nėra.
Kur ji?
Mano mintyse.
Ar kada nors bus šalia?
Nežinau.
Ar tu ką nors darai?
Aha, bandau.
Kaip sekasi?
Dar nėra šalia.
Tai nesiseka.
Nežinau, gal dar pasiseks.
Ar sėkmė nėra momentinis dalykas?
Yra įvairių sėkmių.
O kam tau ji šalia reikalinga?
Nes man ji patinka.
Kodėl ji tau patinka?
Žavinga.
Kas sudaro žavesį?
Mielumas, paprastumas, geranoriškumas, atvirumas. Užteks?
Ar ji graži?
Nu man patinka, graži.
Tai gal čia tik dėl grožio?
Ne, nemanau.
Tu ją myli?
Nespėjau įsitikinti.
O kaip reikia įsitikinti ar myli?
Nežinau, pabūti kartu, paskrajoti, pažiūrėti į akis.
Ir ką tos akys pasakys?
Viską, nes per jas matosi širdis.
Kieno?
Jos, galbūt ir mano.

Ir kai mažasis princas užaugo, jis nepavirto didžiuoju princu. Jis išliko mažuoju. Kodėl mes nesugebame išlikti mažais? Mažais savo statuso troškimu, mažais pasaulio matymo atžvilgiu. Dingo sąvoka "mažas" iš gyvenimo. Visur reikia didybės, grand. Sumažinkime nereikalingus poreikius. Atsikratykime daiktų turto. Žmogus yra turtas. Branginkime tai.

Pasakyk, kokias gėles mėgsti,
Kad aš žinočiau, ką tau dovanoti.
Pasakyk, kokia kavą geri,
Kad aš žinočiau, kiek tau cukraus įdėti.
Pasakyk, kokios spalvos tave šildo,
Kad aš žinočiau, kaip man rengtis.
Pasakyk, kas tau nepatinka,
Kad aš patikčiau tau.
Pasakyk, ko tu trokšti,
Kad tavo svajonės pavirstų tiesa.
Pasakyk, ar mano meilės
Gali užtekti tau.

2009-11-04

Gyvename iliuzijose rėmuose, kuriame vienas kitą, formuojame kaip norime matyti, akcentuojame viena arba kita, nematome blogo, arba gero, nejaučiame žmogaus, o jį sumodeliuojame. Kaip teatre režisierius kuria žmones, taip ir mes gyvenime apakę, patys to nesuvokdami bendraujame arba ne. Tarsi atsirenkame, draugus, aplinką, tačiau, galbūt jie tave atsirinko ir tu esi jų kitokio teatro aktorius, o jie nėra tavo gyvenimo personažai? Kaip nurengti žmogų nuo jo savikūrybos ir atrasti tą pirminį variantą? Didžiausia problema, jog atrodo, kad mes esame neįdomūs, todėl turime save susikurti, pasigaminti įdomų, socialų. „Tikras grožis visada paprastas, o tikras paprastumas visada gražus. <...> Tačiau aišku, kad paprastumas yra tai, kas mirtingajam sunkiausia.“ sako A.Šliogeris. Puikūs žodžiai, žmonės netiki paprastumo grožiu ir to nesuvokia, todėl prisikuria visokių dalykų karjerų, užimtumo, bet nebejaučia žolės kvapo, ar nebemato mėnesienos jaukumo. Jiems tai maišo gyventi. Nusiimkit maišą nuo galvos, alio, pamatyk pasaulį. Perdaug pas mus visuomenėje sudėtingumo. Pabandyk prisiliesti prie gyvenimo, būk dabar, o ne mintyse apie darbinius reikalus ar šeimos problemas. Tas ateities modeliavimas ir naikina dabartį, bei prastina santykius. O kas bus jei nepatiksiu, pasakysiu vieną arba kitą žodį, jeigu mane paliks, jeigu nebebendraus? Ar aš noriu bendrauti? O gal jau nenoriu? Sustok. Perdaug mąstai. Eik ir pažiūrėk į tą žmogų, ir suprasi: nori ar ne. Bet atmink, kad yra ne tik tavo norai, bet ir kito žmogaus norai. Ir kaukės, dirbtinis gerumas nepadės. Gerumas yra gerumas, dirbtinis gerumas nėra gerumas. Meilė yra meilė, dirbtinė meilė – nemeilė. Mylėk arba ne. Nežaisk su kito žmogaus jausmais. Atvirumas, tiesioginis bendravimas, konkretumas, problemų sprendimas dviese (vienas aišku „geriau“ išspręstum) padeda sustiprinti santykį. Konkretaus kalbėjimo trūkumas sukelia daug problemų tiek politiniame, tiek socialiniame šalies gyvenime. Bet žinoma, kalbėjimas svarbiausias šeimoje, tarpusavio santykiuose. „Mes dar kartu, bet jau nebe dviese“ (Daiva Kriugiškytė). 1+1. Ir nebėra du. Galbūt net nebuvo du. Konkretus kalbėjimas iki proceso suvokimo, atveria duris į dvasinį pasitenkinimą vienas kitu, pasitikėjimą, ramybę. Sukarpyk savo statusą ir išmesk lauk, nebijok, atvirumas ir tavo trūkumai nežemina tavęs. Ir kai abipusis Aš taps abipusiu Tu, tada ir bus MES.

Netikėjo jie,
netikėk ir tu vien žodžiais,
paklausyki ką kužda širdis -
ji nesuklys.

Laura Remeikienė

Tas žmonių grubumas. Kur dingo šiluma, šypsena? Kodėl nebėra jaukus pasivaikščiojimas senamiesčiu, kai spaudžia rudens šaltukas, bet dar labiau spaudžia suspaustos lūpos. Praeivių lūpos. Dingo šypsena. Nuoširdumas. Kur dingo dvasia? Kokie tokių žmonių tarpusavio santykiai? Ar jie yra laimingi? Ar jie išvis gali būti laimingi?

"Pinigų užkalimas" užkalė dvasią. Ne toks buvo tikslas, bet toks yra rezultatas.

Statusas nurungė nuoširdumą, meilė pavirto į kramtomą gumą. Iš pradžių skanu, bet skonis blėsta, blėsta, kol išnyksta, dar kažkiek pakramtai "iš eigos" kol ... ir nebėra. Vėl tu vienas. Bet ne bėda - turi visą pakelį gumos, o ir pirkti visada bus, kai tik panorėsi. Patogu, bet ne gilu. Juk patogiau, lengviau plaukti vandens paviršiumi, nei po vandeniu. Plaukimui po vandeniu reikalingas pasiruošimas, bet mes to nenorime, tingime, nėra laiko. Keista sąvoka - laiko nebuvimas.

Skubame. per daug skubame. Lekiame santykių paviršiumi. Įvairių santykių. Per didelis mūsų optimizavimas ir maximalizacija. Nebematome prasmės. Pametėm kažkur, ir mažai kas ją beras. Mažai kas ir ieškos. Nepastebės.

Prasmė - žmogaus dolerizacija. Bet čia ta kita prasmė, nepamesta. Kažkaip prikibusi, priklijuota prie žmogaus. Bumčikas ir lekiam dolerizuotis iš ryto, o vakare bumčikas (tik garsiau), lietnykai ir lekiam mergų kabint bei su jomis solidarizuotis (solidas - senovinis piniginis vienetas čia nelabai tinka, geriau tinka žodis - alus). Na va. Gyvenimas tapo sidresnis, oi ty. skaidresnis. Turim viską ko reikia gyvenimo esmei ir prasmei - savirealizaciją bei santykį. Galime užsikabinti sau medalį 300g sidabrinės "cepačkos" pavidalu ir eiti plačiai demonstruoti savo naujos "sportinės" aprangos ir kedukų iš airiškų euriukų. Gražu. Bet ne man. Rimuojasi: galva kaip kopūstas, bet babkinė išpūsta. Darbštūs žmonės. Teduoda jiems Dievas didesnį kebabą. Euren.

P.S. (tikėkimės taip nėra ir tai tik kūryba)

Ir jaukią tylą
Ir paukštį tavo delniuke
Atstot prieš miegą
Pasaką