Ten, pasakų šaly, gyvename kartu
Kur debesys aukšti, tik aš ir tu
Tai - svajonių pilis, ją statėme abu
Viens kitam - ilgai

Tu nebijok, prieik arčiau
Tegu širdis sušyla ir plaka dar stipriau

Ten, svajonių šalyje, medžiai kiti
Ir mėlynas lietus, kitoks dangus
Tai - mažytė paslaptis, ji telpa mūsų delnuose
Tau ir man tiktai

Neda

Atsigręžk į dangų drąsiai
atmerk akis
purvinam danguj sušvito spindulys
mus prie paskutinio uosto saulės spindulys paglosto
į ateitį atverdamas duris - tas mielas
iškentėtas spindulys Kiekvienam rasos lašelyje matyti jūrą
kiekvienoj smiltelėj žemę pamatyt
sugebėjome išmokti
tik nemokam nusijuokti
kai laisvę ateinam aplankyt ir laimė rodos laukia tiktai ryt Tiek jūs
tiek ir mes vienodai bijome šviesos dabar
tiek daug ir tiek mažai mums atrodo atėmė laikas Tiems kurie tave užmiršo ištark „sveiki“
juk be jų daugiau tu nieko neturi
nebijok pradžios nuo galo
spinduliai dėmes išvalo
tu stovi savo laimės tarpdury
tik pusmečiai ištirpo aštuoni Atsigręžk į dangų drąsiai
atmerk akis
ten kažkur aukštai pakibo vyturys
laikas atkarpą iškirpo
alkana širdis suvirpo
čirena virš laukų kaip vyturys
į praeitį užtrenkusi duris

Saulius Mykolaitis

Juokiasi vasaros naktys iš mano jausmų
Pabudęs rytas žiūrėjo kaip juokeisi tu
Ei, ar mes laimingi, ar mes kartu?
Ar tai apie mūsų meilę tiek dainu?

Koks pašėlęs tempas, nespėjam mes
Jau šiandien bučiavo akis tau rytdienos naktis
O tiek pasakyt norėjom vienas kitam
Šitą tylą atleisk.. reikalinga tu man.

Lemon Joy

Namas stovi ant pamatų, kaip ir gyvenimas stovi ant vertybių. Bet jeigu gyvenama ne remiantis pamatinėmis vertybėmis, o kuom kitu, tai tikimybė sugriūvimui daug didesnė. Ar ilgai stovi namas be pamatų? Ne. Žinoma, nupūtus namą, galima gyventi ir palapinėje šalia griuvėsių, tačiau kokia tada gyvenimo pilnatvė ir kokybė? Namo prasme – pamatai – tai tvirtumas, o žmogui – pamatinės vertybės - tai puikių santykių ir gyvenimo džiaugsmo pagrindas. Nereikia slėpti ir bijoti pamatinių vertybių. Taip, galbūt sunku suvokti, kad jos gali būti, kad jos nėra laikinos, ar kad jos nekinta. Pamatus irgi gali nuplauti vanduo, tačiau kiek procentų namų sugriūna dėl pamatų kaltės? Mažokai. Taip pat ir santykiuose. Kai sutampa pamatinės vertybės tada ir santykiai tvirti, o kada gyvenama su pamatinių vertybių išvestinėmis – gaunasi nuolatinis santykiu lipdymas, lopymas ir dirbtinis palaikymas. Juk be pamatų namas nestovės. Patinkuoit, padažyti aišku galima, kad išorėje blizgėtų, bet kam to reikia kai namas griūna? Arba statai pamatus arba išeini iš namo, kad griūnant...

Nėra tiesos. Yra tik iliuzija. Ir man reikalinga graži iliuzija. Ji niekada nenusibosta. Grožis yra tūkstantį kartų svarbesnis už tiesą.“

A.Šliogeris

Aš atsimenu kaip prašydavau padainuoti mamos. Gulėdavau savo lovoje, blyški jauki šviesa kūrė jaukią ir saugią atmosferą. Mama dainavo, aš džiaugiausi. Prisiminimai išblėsta. Atmintis perdengiama kita gyvenimo informacija ir visko nebeatsimenama. Reikia rašyti, reikia rašyti tai ką jutai, kad savyje galėtum tai atkurti. Kitas to nesupras, kitais tai susies su savo potyriais ir išgyvens kitaip. Bet gerai jei gerai. Geriau yra gerai. Jauki šviesa, tėtis dar kažką dirba virtuvėje. Ne tėtis - per daug formalu, o tetė. Tikriausiai tvarko savo medinę šviesiai geltoną įrankių / žvejybos dėžutę. O mama dainuoja ir šypsosi. Man gera. Man ramu. Mano pasaulis tą vakarą ramus.

2009-06-15, 01.34 Kaunas

Moteris gyvenimą ir džiaugsmą lemia,
Vyrą meilės potvynyje paskandinus.
Moterį todėl turi mylėt kaip žemę -
Žemėje gyvent ir žvelgti į žvaigždynus;

Nes dėl žvilgsnio, besiskverbiančio į tolį,
Dėl žvaigždžių, kurių kelius jisai ištyrė,
Dėl sapnų, kurie nuo jos dienų nutolę,
Moteris didžiuojasi ir myli vyrą.

Jos gyvenimas yra sunkus ir kietas,
Bet jinai išmoko jį lengvai panešti.
Vien tik vyras nesuranda žemėj vietos:

Ir, pagrimzdamas į nerimą bekraštį,
Neretai praeina saulę ir žvaigždes,
Tuštumon įsmeigdamas akis liūdnas.

Vytautas Mačernis

Šiandien norėčiau išsitiest kur miško aikštėj
Ir taip, pusiau budėdamas, pusiau sapne,
Klausytis vėjo, kurs po plačią girią vaikšto,
Viršūnių įsuptų daina ramindamas mane.

Norėčiau metų tūkstantį aš taip tysoti
Su neaiškiai suvokiamu gyvybės jutimu,
Kol samanom apaugtų sąnariai žaizdoti
Ir sieloj taptų kaip tvėrimo dienoje ramu.

Aš pavargau pasaulyje, tai, poilsio išsilgęs,
Norėčiau kartą ties beribiais vandenais,
Kur šiltas vėjas pabučiavimais drėgnais

Prabėgdamas liepsnojančias žaizdas suvilgo, -
Ištiesti sąnarius ir įkvėpimais pakiliais
Ramiai ritmuoti visą amžinybę ilgą.

Vytautas Mačernis

Kol nesutikau tavęs, aš niekad
Šito dar patyrus nebuvau:
Kad ateina meilė ir palieka
Žemėj ir širdy šviesiau.

Dideliam pasauly mažą kelią
Aš radau, pakilus su diena,
Ir ėjau... o vyšnių žiedlapiai nubalę
Man ant veido snigo. Aš buvau viena -

Paprasta ir nežymi niekuo,
Savo paslapties ir galios nepažinus,
Lyg tamsus ir snaudžiantis vanduo,

Lyg prie lūpų niekad nepakeltas vynas
Ir nesitikėjau, kad dievai atves
Mano mažą kelią lig tavęs.

Vytautas Mačernis

"nenorėk daugiau už ją"