Esminis dalykas gyvenime - būti laimingu. Nesvarbu ką tu veiksi, kur tu dirbsi ar nedirbsi. Svarbu ar tu jautiesi laimingu? Gali rašyti kapitalinį gyvenimo darbą 20 metų, gali tapti žymiu mokslininku, bet ar tu esi laimingas? Žinoma bus garbė, bus pripažinimas, bet ar tai yra laimė? Gal laimė auginti vaikus, sodinti daržoves ir vakarais leisti laiką su šeima žaidžiant ar sėdint prie laužo? Kiekvienam savaip. Laimė, kaip sąvoka, kaip reiškinys, yra subjektyvus dalykas. Visuomenės, žiniasklaidos aukštinami dalykai formuoja žmogaus mąstyseną jog pinigai, šlovė, aukšti postai, karjera, žinomumas yra gyvenimo tikslas, prasmė ir laimė. Nebūtinai. Laimės kiekis nepriklauso nuo pinigų kiekio. Daryk tai kas tau patinka dabar. Negyvenk dabar dėl ateities. Ateities mes nežinom. Galbūt viskas pasikeis. Kai suvoki jog svajonės gali neišsipildyti, pradedi labiau vertinti dabartį. Būk laimingu dabar. Mano gyvenimo moto: būti laimingu dabar, nekenkiant kitiems. Kiekvienas renkasi savo laimę, atrask ir tu.

2009-10-21

Nieškok prasmės
Ji pati tave suras.
Neiškok laimės -
Susikurk ją.
Neiškok meilės -
Atiduok jai save.
Neiškok džiaugsmo -
Jis jau tavyje.

Rimsta. Ramybė gimsta.

10-17

Gyvenimo prasmė nuolat kinta, bet niekada nepaliauja egzistavusi.

V.Franklis (gal)

Buvo dvi žvakės. degė jos lygiai. Iš pradžių buvo dvi po vieną, bet vaškas tirpsta, lydosi ir jos susikibo. Susijungė. Tvirtai tvirtai. Ir degė abi vienu ritmu, harmoningai. Tačiau viena žvakė ėmė gesti. Silpo, silpo, bet dar laikėsi. Reikėjo prikišti degtukų, visaip rūpintis, kad tik neužgestų. Antroji žvakė degė stabiliai. Bet po kurio laiko, antroji žvakė, krui buvo tokia stipri, tokia tvirta, ėmė ir užgeso. O pirmoji dar tebedega. Jos vis dar kartu, viena silpna - dega, o stipri - ne. Ar taip nebūna gyvenime? Ar taip nebūna žmonių santykiuose? Atrodo tuoj tuoj palūš, užges, bet ne - dega, kad ir silpnai, bet dega. O kita - tokia stipri, tokia užtikrinta, staiga užgęsta. Gyvenimas - nenuspėjamas. Vieni dega ilgiau, kiti - trumpiau. bet didžiausias džiaugsmas tas, kad deganti, šilta žvakė vis dar kartu, prigludusi prie šaltos, jau net nerūkstančios žvakės. Ar gali meilė išlikti po mirties? Ar tikrai meilė nėra materealus dalykas ir ji nenutrūksta, net vienam iš dviejų mirus? Ar tikrai meilė yra tas susikurtas jausmas esantis viduje, ir ar tas jausmas gali išlikti, net jei to jausmą sukūrusio žmogaus nebėra? Ar įmanoma giliai, nuoširdžiai mylėti žmogų, jam nebesant materijoje, ir būti su tuo žmogumi mintyse, sapnuose, meditacijose ir jaustis laimingam? Manau taip. Materija, fizinis pasaulis yra tik maža dalelė žmogaus. Visada gali grįžti ir gyventi į svajones, į vidinį pasaulį ir ten gali susikurti save kokį nori, sukurti kitus, sukurti pasaulio viziją savyje. Pasaulio atspindį, bet kitokį, geresnį. Ir ten, viduj taip gera, taip jauku. Ir tam gyvenimo džiaugsmui pasiekti reikia tiek nedaug. mes viską turime, viskas yra mumyse. Mes esame visata ir mes ją valdome. Dažniau pabūk su savimi, pabūk ten - kur norisi būti. Keliauk, mylėk, svajok. Pasiekus vidinę harmoniją ir laimę, bus lengviau ir materijoje. Būkime savyje ir su savimi. Atiduokime save kitiems, juk tam mes ir sutverti, kad rūpintumemės ir padėtume. Mums nieko nereikia, mes viską turime.

Sunkiau pamatyti tą žmogų po realybės kauke, po socialinio gyvenimo kauke. Žmogaus vertinimas pagal vidų ir sugebėjimas tą vidų matyti - gyvenimo menas. Kai tik išmoksime - mus sups geri žmonės ir nematerija pamažu virs materija.

Akmenys paplentėm kauks.
Sužaliuos lazda.
Lauk manęs, kai nebelauks
Niekas niekada...

"Alus, aš ir dėstytojas"

Tapatybė šiame renginyje yra tarp alaus ir dėstytojo.
Aš.
Ašis turėtų būti aš.
Bet yra kažkur arčiau alaus.

[Rimantas Viedrynaitis]