Mažai šypsenų gatvėj

Tas žmonių grubumas. Kur dingo šiluma, šypsena? Kodėl nebėra jaukus pasivaikščiojimas senamiesčiu, kai spaudžia rudens šaltukas, bet dar labiau spaudžia suspaustos lūpos. Praeivių lūpos. Dingo šypsena. Nuoširdumas. Kur dingo dvasia? Kokie tokių žmonių tarpusavio santykiai? Ar jie yra laimingi? Ar jie išvis gali būti laimingi?

"Pinigų užkalimas" užkalė dvasią. Ne toks buvo tikslas, bet toks yra rezultatas.

Statusas nurungė nuoširdumą, meilė pavirto į kramtomą gumą. Iš pradžių skanu, bet skonis blėsta, blėsta, kol išnyksta, dar kažkiek pakramtai "iš eigos" kol ... ir nebėra. Vėl tu vienas. Bet ne bėda - turi visą pakelį gumos, o ir pirkti visada bus, kai tik panorėsi. Patogu, bet ne gilu. Juk patogiau, lengviau plaukti vandens paviršiumi, nei po vandeniu. Plaukimui po vandeniu reikalingas pasiruošimas, bet mes to nenorime, tingime, nėra laiko. Keista sąvoka - laiko nebuvimas.

Skubame. per daug skubame. Lekiame santykių paviršiumi. Įvairių santykių. Per didelis mūsų optimizavimas ir maximalizacija. Nebematome prasmės. Pametėm kažkur, ir mažai kas ją beras. Mažai kas ir ieškos. Nepastebės.

Prasmė - žmogaus dolerizacija. Bet čia ta kita prasmė, nepamesta. Kažkaip prikibusi, priklijuota prie žmogaus. Bumčikas ir lekiam dolerizuotis iš ryto, o vakare bumčikas (tik garsiau), lietnykai ir lekiam mergų kabint bei su jomis solidarizuotis (solidas - senovinis piniginis vienetas čia nelabai tinka, geriau tinka žodis - alus). Na va. Gyvenimas tapo sidresnis, oi ty. skaidresnis. Turim viską ko reikia gyvenimo esmei ir prasmei - savirealizaciją bei santykį. Galime užsikabinti sau medalį 300g sidabrinės "cepačkos" pavidalu ir eiti plačiai demonstruoti savo naujos "sportinės" aprangos ir kedukų iš airiškų euriukų. Gražu. Bet ne man. Rimuojasi: galva kaip kopūstas, bet babkinė išpūsta. Darbštūs žmonės. Teduoda jiems Dievas didesnį kebabą. Euren.

P.S. (tikėkimės taip nėra ir tai tik kūryba)