groju Saliamono raktelių žvangesiu,šaltinių kandimis,geliančiomis pirštų įpjovas.balsu sutrypiu tylą,pamaunu ant iešmo,kad galėčiau sugriebti nasrais išlyškusią mėnulio mėsą,garuojančią rūgščiu permatomu vidurnakčio rūku.rūkas esi man tu.rūkas esu aš tau.prisidengusi arkanų keturkampiais hieroglifais,taro kortomis,lyg nereikalingais čekiais vakarmaisto.vakarmiego.vakarmeilės/
tu man esi meilė.pro rūką.slapta ir pati išmintingiausia.tokia,kuri byloja mano seilėmis.pasiutusiai nesančiomis,kai esu karščiuojantis fakelas tavo delnuose.nutraukiančiuose visas stygas.manojo balso.kai būni šalia.ir nebelieka jokio rūko.

ėjau ėjau.ir ėjau nesustodama.ėjau atsitrenkdama į tą patį sakinį.karštą metalinį dangtį,apkibusį vandens daugtaškiais.veidrodį,jūros arklio bėrą galvą ekranizuotame akvariume be išgaubtų žvynų blyksčių.
imu nebekęsti.žodžių,susiraukšlėjusių ilgų pirštų,styrančių iš puodo,isteriškų mažų šunyčių,žydro pledo,kuris vienas matė,į ką keikiuosi dvišakėmis metaforomis ..
einu einu.ir visada vėluoju.vėluoju,nes reikia apgraužti stygų rūdis,pasukti veidą ,kad gražiau stiebtųsi aguonos.žydros aguonos iki pat žvairų žvaigždynų,trenkiasi sparnais į pjautuvą ir virsta raudonomis svogūnų žievėmis.lūpomis,drėgnomis į tylą.kuri nieko neuždengia ir palieka gyvą alsavimą,vilkės nusvilusio ūso skersmenį,mano krūpčiojantį nuogumą..nebyliajame filme,kur esu tik našlė.išrengta ir paspausta po dviem dramblio iltimis.

joris kvėpuoja dulkių drėgme į mano lūpas.
aš tobulai meluoju šliaužiodama nagais po jo nekaltybę.sumetu kelis brėžinius trimatyje jausmyne.
kur man dar nusisukti,kad imčiau stabdyti savo neapsitrynusį geismą?kur aukoti savo kraują,kai saulės besaikį dievusėlį pramiegu sapnais?ir į ką kelti dainą,taurę
keltis ryte šalia kurio?
kai tiek daug pridulkėję ant lūpų.

esu išsibarstęs piliakalnio smilgų varis.
laukinių žirgų gentis šachmatų lentoje.
šiltu kūdikio pilvu ateis pavasaris
mes susitiksime,
-dvi plunksnos agnelo nugaroje

persimainiau.nes medžiai man tyli

tu-medis už dviejų žingsnių
purpurinė tamsa stipriai suspaustoje akyje
drėgnos vilnos kvapas
užgesęs arbatos gurkšnis
plieninis ginklas kraujuojančiame šlaunų krateryje
suskeldėjęs mėnulis
apdulkėjusi drobė su pirštų rėžiais
/kažkada turėjau sparnus

aš esu niekam skirtas popieriaus lapas
prikvėpuotas dulkių krentančio medžio kamienas
esu išblyškusio vaiko portretas
dvi žalios dėmės
vėjaraupiai,o gal neprinokusios slyvos

neišskaptuotas lazerių gamykloje
su skafandru ant vienišos galvos
vienplaukis
latralaus intelektualo vaikas
dviasmenis angelas
dviašmenis strykas
mėlynė ant kaklo slankstelio
juodaimėlynaiveržia plaučius o r a s

nėra nieko,nei vardo nei pavardės
tik vyšnios skeletas ant nudilusių inicialų.
mes skendome žaliuojančių citrinų laukymėse
ir nė nepradėjome išdrįsti prisiliesti
kulkšnimis
šaltais kampuotais basais rąstais
virto pušynai
mes
pasvirę į grindis
kalėjome
vienas kitame

pagalvė sugėrė rudenį.sergu ant jos.per galvą šokinėja balti arkliai.baltaižaliaifosforiniai ir tavo akys.baltaižaliaipilkai lydyto stiklo skulptūros.seilių skeveldros,beribis kosulys nudegina aidą iš gretimo troleibusų parko.sapnuodama nemeluoju.susirenku dantis,suveriu ant siūlo ir dovanoju drugių vėlėms.antrąją dieną besibudinančios iš numirusių,
atgimsta
tavo žodžiais pirštais lūpomis žvilgsniais nutylėjimais
ant mano
kaktos kaklo kimstančio juoko ilgesio netylėjimo.
pirštų atspaudų daubose
ant liežuvio žvynų
kartusis kietis ir kraujo skonis
skausmų žodynas
galvoje popierinio maišo
skrandyje tuščiame ryto
išeinu.
nepamiršusi grįžti žodžiais,
neprijaukintu šachmatų žirgu,
netylėjimu.