rokaleliūja

groju Saliamono raktelių žvangesiu,šaltinių kandimis,geliančiomis pirštų įpjovas.balsu sutrypiu tylą,pamaunu ant iešmo,kad galėčiau sugriebti nasrais išlyškusią mėnulio mėsą,garuojančią rūgščiu permatomu vidurnakčio rūku.rūkas esi man tu.rūkas esu aš tau.prisidengusi arkanų keturkampiais hieroglifais,taro kortomis,lyg nereikalingais čekiais vakarmaisto.vakarmiego.vakarmeilės/
tu man esi meilė.pro rūką.slapta ir pati išmintingiausia.tokia,kuri byloja mano seilėmis.pasiutusiai nesančiomis,kai esu karščiuojantis fakelas tavo delnuose.nutraukiančiuose visas stygas.manojo balso.kai būni šalia.ir nebelieka jokio rūko.