mano nedrąsus,užsiliūliavęs ir mieguistas polinkis į neviltį
slysta laiptų šlaitais žingsniai
nesugrįšiu pasiimti savo nuotaikos.savo juoko žvelgiančio iš padilbų.ir pečiai kvepės balta kreida.
trys atstumai į tavo gyvenimą.mano gerklėje.žingsniai ir duobė,gilesnė už tirštą juodą patamsį.ir dangus.
aukščiau debesų,žalesnių nei jos akys.

Šalia katafalko
  ėjo mergaitė raiša - 
  ji buvo boružės sesuo.

japoniškai.

aha,du kiaušiniai ir royal tenenbaums.the movie.gėris;]

šianakt miegojau 2 valandas.šiandien man šabas.
nieko nedarysiu ir nedegsiu žvakės ant tavo pečių.
beprotiška įtampa ir ramybė.
tik šiuose namuose tvyro bloga energija..
į juos pasistengsiu grėžti užsimerkus.
beje,pirma pilnaties diena.
trūks oro.

kaip velnias.nusikaliau
impresioniste mat

vėjas.

o ji taip žvelgia į save su saldžiu liūdesiu po liežuviu ir talžo akimis kiekvieną kūno sprindį.ir ji pažįsta kiekvieną savo odos klostę..
kaip ji idevina save,savo išgraviruotą iki kaulų čiulpų aroganciją..savo plunksnas,sapnus,prakeiksmus,žvilgsnius..viską smulkiai aprašo ir deda į vitriną.ten,kur daugiau šviesų,kurios apšviečia tik dailiąją jos lytį..ar ten,kur prietema..ir tarp jos lūpų žiojasi duobė..gerklė juoda..ir lyg bedugnėn lekia mano tylūs žodžiai.ji siurbia,geria juos..ir žvelgia į mane su peiliu užanty..
ir kai audra atslūgsta,ji žvelgia į save..su tokiu pat stilingu liūdesiu,kuris pakoreguoja jos skaudžiai prakaulią miną..lyg jauną mėnulį,su dviejom ryškiom akim,įrėmintom tarp sintetinių blakstienų..lyg vienišos palatos sienų.
kaip ir jos meilė sau.

vis žirgliodama alkūnėmis siekiu papulti į objektyvą...ir suklumpu,nes mano kaulai neprasimuša pro odą..tai slapta,tai išraiškinga..lyg granatų sultys ar kava juoda..ar svaigstanti galva prieš miegą..aš negerbiu savęs,aš moteris,sveikai atrodanti ir neligota.tik sieloj du balti plėmai..antarktida..ir žvaidždė,skęstanti tavo pustuščiame bokale.
aš pavargau sapnuot tave..aš pavargau tave sapnuot!!!aš noriu būti patraukliai ligota..
moterim..
užtektų būti ir delčia.

šokoladas...