Tu kartais išeini į užpustytą krantą
Per slystančius kelius nuo alpiškų kalnų.
Ten šėlsta girtos snaigės – baltos baltos,
Paversdamos tave taip pat girtu.
Kažką Tau šiurkščiai šnibžda sausas vėjas,
Užmerkdamas išblyškusias akis.
Ilgėsies jo kaskart namo parėjęs,
Kai šerkšno nėrinius ant lango išrašys.
Tau reik žiemos kaip geliančio šaltumo –
Įkvėpti šnervėm ledo gaivumos
Ir jausti, kaip Tave sušildys kūnas,
Sulaukęs grįžtančio iš piešinių žiemos.

paprastute romansiška gitaros agonija
trioletiškoje aplinkoje

tu išplėšei ir maigei  mano širdį:
kankaną šoko joj ir  raganos, ir fėjos.
jos šėlo taip, kaip panorėjai....girdi! –
tu išplėšei ir maigei mano širdį:
man  plonos stygos juokės ir liūdėjo
kai  išplėšei ir maigei  mano širdį:
kankaną šoko joj ir  raganos, ir fėjos.

Paniekintoj tyloj suglumusi karta
Baimingai jaučia, kaip jauni artėja.
Jų norisi paklaust, kokia spalva
Tapys paveikslą savo jubiliejaus.

Ak, dieve amžinas, kodėl staiga
Tu man kuždi: juoda juoda juoda?

Iš mūsų meilės kasdieninio sodo
Auginom švelniai šlamančius medžius,
O jiems ta meilė banali atrodo,
Nes patys tik šakom praaugo mus.

Pabrendęs vaike – tai tikra bėda,
Kad pavėluotai tu suprasi, kur klaida...

Plaukiu ir plaukiu....skęstu, gelbėja ir vėl plaukiu...
o vanduo šiandien gaivinantis ,sere. Kur plaukiam?

išeinu su malda.Viso.

UŽSIKNISKIT -
varysiu lyriką, tik lyriką...sieliškai,dvasingai,su patosu, graudžiai.

Kažkaip anksčiau maniau,kad mano priešas protingesnis,gilesnis-pastarojo laiko susidūrimai ir nesusišnekėjimai įrodo,kad tai ,beje,lėkštokas ir negilus žmogus,kuris net literatūrą "supošlina" iki vartotojiškos prizmės,o teorinių žinių,matyt,irgi ne lobynai. Ir taip"mandrai" bando komentuoti bei moka "išsikalinėti" - pilkoji varnelė.
LIŪDNA. LABAI LIŪDNA -ar bevertėjo su juo kariauti? Ar verta?
O varga(s)

Kažkaip anksčiau maniau,kad mano priešas protingesnis,gilesnis-pastarojo laiko susidūrimai ir nesusišnekėjimai įrodo,kad tai ,beje,lėkštokas ir negilus žmogus,kuris net literatūrą "supošlina" iki vartojiškos prizmės,o teorinių žinių,matyt,irgi ne lobynai.
LIŪDNA. LABAI LIŪDNA -ar bevertėjo su juo kariauti? Ar verta?
O varga(s)

- Dukrele, parodykim svečiam kaip mes mokam mėnesius! Na pradedam, sau... ?
- Sis!
- Va...?
- Saris!
- Šaunuolė, šaunuolė! Na, o toliau pati!
- vas! landis! gužė! želis!...

Seniau buvę tik miškai,upės, žmonės, paukščiai, akmenys.Bet nelygybė ir tada jau  buvus : turtingi ir vargani.Vienas žmogus nenorėjo būti turtingesnis už kitus .Kiekvieną penktadienį atiduodavęs skurdeivoms  visus maisto likučius, kurie per savaitę prisikaupdavę. Pats eidavęs prie upelio su akmenimis kalbėtis. Akmenys mielai jam pasakodavę  įvairias istorijas- juk tiek metų gyvenę.Gera  žmogui – maisto net nereikėję. Kiti žmonės jį Akmeniniu vadinę.Ir prie akmenų bendruomenės skyrę – kitoks buvo.
Vienąsyk ėmęs Akmeninis rypauti, ko ta nelygybė žmonėse yra, o vienas akmuo taręs:
    - Jeigu žmonės eitų su mumis kalbėtis, kaip tu, tada tiek nerūpėtų jiems maistas, turtas,apčiuopiami malonumai. Ir mes imtume labiau puoštis –žiedus skleisti.    Nubėgo geruolis žmonėms sakyti, kad imtų su akmenimis kalbėtis – nei vienas nenori gaišintis, niekus daryti. Ir dar blogiau padarė. Išgirdę akmenys tas kalbas ir nusprendę taip: tarpusavyje kalbėsis, bet žmonės negirdės.    O Akmeninis išsiprašęs ir į akmenį pavirtęs.
Dabar vaikščiodamas pakrantėmis  žmogus  randąs akmenį, ant kurio norisi atsisėsti ir nors "galvoje" pakalbėti.