Tingėjimas ką nors veikti verčia išeit iš žaidimo :(

Durniuoju:DDD

Skolos


išbaksnojai pirštu, užklijavęs kaltės etiketę
juoko priedainį man paniūniavęs per daug atvirai
ir kaip gandras plačiai išėjai Judo kojas išskėtęs
atpažįstamai drastiškas kaip kažkada atėjai
kai pro kiemą tave išlydėjo kaimynų dvi katės
bei senasis Docentas aplojo tamsoj nematąs
aš pati sustngau be klausos be uoslės ir apakus
niekada neišdrįsianti tart,kad grąžintum skolas

Snigo. Didelės ir purios snaigės tyliai gulė žemėn. Adomukas sėdėjo, pasirėmęs alkūnėmis palangę, ir žiūrėjo į šį ilgai lauktą vaizdą. Kaip gražiai atrodė kiemas. O tos snaigės!      Adomukas prisimena, kad  mažas  nežinojo, iš kur tas sniegas. Todėl prisėlindavo prie mamos, įdėmiai pažiūrėdavo jai į akis ir klausdavo:
– Mama, o kodėl žemė balta?
– Žemė nuotaka, žemė ištekėti ruošiasi, vestuvinę suknelę užsidėjus, – tyliai atsakydavo mama.
  Tada Adomukas dar sykį pažvelgdavo į mamą ir vėl klausdavo:
– O iš kur žemė tą suknelę gavo?
– Tai žiema, žiemužė jai parūpino, – ne kiek netrikdama ištardavo mama.
Dabar jau Adomukas susigūždavo, nutapnodavo į kampą ir ilgai galvodavo, kaip pagauti mamą begudraujant. Staiga atsisukdavo ir klausdavo:
– Mama, tai kiek vyrų žemė turi, juk ir pernai, ir užpernai balta buvo?
Tuomet jau ir mama nebeištverdavo ir imdavo juoktis. Taip, tokiom dienom ir jam, ir mamutei būdavo gera. Tada ir tėtis buvo kitoks. O dabar? Adomas žino, kad mama su tėčiu pykstasi, todėl ir jį atsiuntė čia, į kaimą, pas močiutę. O jis taip norėtų atgal į Vilnių – pas mamą, tėtį, draugus. Įdomu, ar Vilniuje sninga?
Adomukas nušoka  nuo kėdės prie palangės ir bėga prašyti močiutės, kad surinktų namų telefono numerį Vilniuje.
Greit telefono ragelyje pasigirsta tolimas balsas:
– Mama! Tu! – rėkte išrėkia Adomas.
– Ne, tai aš, Vilė...
– Vilė? Kas atsitiko? Tu verki?
– Adomai... Aduk – tėvai skiriasi. Tu lieki su tėčiu. Mes su mama paliekam jus.
Viskas! Adomukas suima veidą rankomis. „Mama! Mamyte! Kodėl tu taip padarei!  Mama… Aš juk norėjau pasakyti tau vieną džiugią naujieną – iškrito pirmas sniegas...“

Snigo. Didelės ir purios snaigės tyliai gulė žemėn. Adomukas sėdėjo, pasirėmęs alkūnėmis palangę, ir žiūrėjo į šį ilgai lauktą vaizdą. Kaip gražiai atrodė kiemas. O tos snaigės!      Adomukas prisimena, kad būdamas mažas, jis nežinojo, iš kur tas sniegas. Todėl prisėlindavo prie mamos, įdėmiai pažiūrėdavo jai į akis ir klausdavo:
– Mama, o kodėl žemė balta?
– Žemė nuotaka, žemė ištekėti ruošiasi, vestuvinę suknelę užsidėjus, – tyliai atsakydavo mama.
  Tada Adomukas dar sykį pažvelgdavo į mamą ir vėl klausdavo:
– O iš kur žemė tą suknelę gavo?
– Tai žiema, žiemužė jai parūpino, – ne kiek netrikdama ištardavo mama.
Dabar jau Adomukas susigūždavo, nutapnodavo į kampą ir ilgai galvodavo, kaip pagauti mamą begudraujant. Staiga atsisukdavo ir klausdavo:
– Mama, tai kiek vyrų žemė turi, juk ir pernai, ir užpernai balta buvo?
Tuomet jau ir mama nebeištverdavo ir imdavo juoktis. Taip, tokiom dienom ir jam, ir mamutei būdavo gera. Tada ir tėtis buvo kitoks. O dabar? Adomas žino, kad mama su tėčiu pykstasi, todėl ir jį atsiuntė čia, į kaimą, pas močiutę. O jis taip norėtų atgal į Vilnių – pas mamą, tėtį, draugus. Įdomu, ar Vilniuje sninga?
Adomukas nušoka  nuo kėdės prie palangės ir bėga prašyti močiutės, kad surinktų namų telefono numerį Vilniuje.
Greit telefono ragelyje pasigirsta tolimas balsas:
– Mama! Tu! – rėkte išrėkia Adomas.
– Ne, tai aš, Vilė...
– Vilė? Kas atsitiko? Tu verki?
– Adomai... Aduk – tėvai skiriasi. Tu lieki su tėčiu. Mes su mama paliekam jus.
Viskas! Adomukas suima veidą rankomis. „Mama! Mamyte! Kodėl tu taip padarei!  Mama… Aš juk norėjau pasakyti tau vieną džiugią naujieną – iškrito pirmas sniegas...“



2006-03-14 22:03:03

Pirmas sniegas      Snigo. Didelės ir purios snaigės tyliai gulė žemėn. Adomukas sėdėjo, pasirėmęs alkūnėmis palangę, ir žiūrėjo į šį ilgai lauktą vaizdą. Kaip gražiai atrodė kiemas. O tos snaigės!      Adomukas prisimena, kad būdamas mažas, jis nežinojo, iš kur tas sniegas. Todėl prisėlindavo prie mamos, įdėmiai pažiūrėdavo jai į akis ir klausdavo:
– Mama, o kodėl žemė balta?
– Žemė nuotaka, žemė ištekėti ruošiasi, vestuvinę suknelę užsidėjus, – tyliai atsakydavo mama.
  Tada Adomukas dar sykį pažvelgdavo į mamą ir vėl klausdavo:
– O iš kur žemė tą suknelę gavo?
– Tai žiema, žiemužė jai parūpino, – ne kiek netrikdama ištardavo mama.
Dabar jau Adomukas susigūždavo, nutapnodavo į kampą ir ilgai galvodavo, kaip pagauti mamą begudraujant. Staiga atsisukdavo ir klausdavo:
– Mama, tai kiek vyrų žemė turi, juk ir pernai, ir užpernai balta buvo?
Tuomet jau ir mama nebeištverdavo ir imdavo juoktis. Taip, tokiom dienom ir jam, ir mamutei būdavo gera. Tada ir tėtis buvo kitoks. O dabar? Adomas žino, kad mama su tėčiu pykstasi, todėl ir jį atsiuntė čia, į kaimą, pas močiutę. O jis taip norėtų atgal į Vilnių – pas mamą, tėtį, draugus. Įdomu, ar Vilniuje sninga?
Adomukas nušoka  nuo kėdės prie palangės ir bėga prašyti močiutės, kad surinktų namų telefono numerį Vilniuje.
Greit telefono ragelyje pasigirsta tolimas balsas:
– Mama! Tu! – rėkte išrėkia Adomas.
– Ne, tai aš, Vilė...
– Vilė? Kas atsitiko? Tu verki?
– Adomai... Aduk – tėvai skiriasi. Tu lieki su tėčiu. Mes su mama paliekam jus.
Viskas! Adomukas suima veidą rankomis. „Mama! Mamyte! Kodėl tu taip padarei!  Mama… Aš juk norėjau pasakyti tau vieną džiugią naujieną – iškrito pirmas sniegas...“



2006-03-14 22:03:03

Prisiminiau jaunystės ekspedicijas, kai maišėm Trakų rajoną skersai ir išilgai bei  rinkom akmenų, pievų, miškelių, griovių pavadinimus bei pravardes, o paslapčia  ir folką, nors mums katedra buvo uždraudusi. Tada sužinojau , kas yra siaubas. Ir dabar Balceriškių kaimą manau esant šmėklų kaimu ir tikiu į visokias  fantazijas, iš kurių prieš tai kvatojausi. Vis noriu ten nuvykti....o kažkodėl nenuvykstu – tik kodėl?
      Mes išvykdavome po dešimt žmonių grupėje į kalbines ekspedicijas, kuriom tada vadovavo  dėstytojas Alvydas Butkus.Aš buvau sugalvojusi tokį metodą ,kaip prakalbinti kaimiečius (vaikščiodavome po du ar dvi) .Mes su Audra iš pat pradžių aplankydavome tos vietovės kapinaites - ten gi  žinių lobynas! Sužinodavome šeimų pavardes, kada kas paliko šią ašarų pakalnę, kurį kapą lanko, ką myli,kieno kapai apleisti ar  kuklūs ir tt.... Ir tas arkliukas grojo - mes ateidavome pasikrovę tokių žinių,  tai ir rasdavome kelią intymesniam prakalbinimui.      O čia užėjom prieš Balceriškes - žiū 26 kapai  su vienoda pavarde -Naudžiūnai, o vienas kita pavarde ,lyg koks  prašalaitis,  kažkaip toliau nuo jų. Pasidarė mums keista,ogi dar  ir jų  sutvarkymo stilius  super senoviškas.
Nusileidome mes nuo kapinių kalniuko į jų kaimelį -tuščia . Į kokį kiemą benueisi -  nieko nėra, o viskas atidaryta. Eiti gryčion nedrįstam, bet jausmas toks - lyg kas lango užuolaidėlę timpteli,lyg žingsniai už namo.Durnė aš , galvojau , kad tik aš tą jaučiu , tad nesakau Audrai,o toji bijo man sakyt, nes mano jaunystėje , jei tau  vaidenasi ar kas – vadinasi tu esi durnius ir kiti juokiasi iš tavęs. Abi tą matėm ir jautėm.
Užsinorėjom gerti . Užėjom į vieną kiemą. Prie šulinio puoduko tikrai nebuvo - tik pagalvojau, kad nėra –atsisuku: stovi ir dar su vandeniu.
Užsispyriau tada išsiaiškinti, kodėl kažkas pastatė puodelį ir nusimuilino.
Tame  name, pasirodo  mes taip pat matėme tuos pačius dalykus( vėliau, grįžusios  nakvynėn,  smulkiai    išsikalbėjome) Regėjau  - tai ranką pasirodančią, tai koją už spintos judančią....bet žmonių nesimatė-mes pašūkčiojom kiek ir lyg susitarusios ,išrūkome iš ten į plentą. Tada patyriau baimės kulminaciją. Iš visų kiemų į mus bambėdami ir kažką niurnėdami ėjo senukai. Rimtai - nei vieno jauno ar pusamžiaus. Visi kažkokie panašūs- senolės su baltom skarom,bet juodais ilgais sijonais, senukai-skrybėlėti, visi neaukšti. Mes,aišku, bėgom,o jie (kokie dvidešimt-dvidešimt penki greitu žingsniu iš paskos) KODĖL BĖGOM? KODĖL VIJOSI? Nežinau .
Perbėgom lieptą per tokį siaurą upeliuką ir....viskas Jie stovėjo kitam upeliuko krante,bet per lieptą nėjo,  vis kažką bambėjo ir rankomis rodė kažką. Gal grūmojo. Mes bėgom dar kurį laiką per tokį rugių lauką. Prisimenu mačiau tarp rugių ramunes ir rugiagėles - buvo pasakiškai gražu, gale lauko dar sutikom stovintį su kate ant peties tokį senukų ir jis į mane pažvelgė tokiom akim, kuriose beveik nebuvo baltymų ,o kada nusišypsojo, pamačiau daug didelių,baltų, kaip jauno žmogaus dantų ir mano mintys tarsi užfiksavo" niekada čia negrįžk".Po to daug metų vis sapnuodavau tą senelį. Kartais jis aiškiai pasakydavo" Negrįžk", bet  noras nuvažiuoti mane visada kankino, ir Audrą taipogi (kartais pakalbėdavom apie tai telefonu. Juk nesinori tikėti ir tt....Norisi paneigti tai, kas buvo – nes vis neramu dar: (

Jums meilė davė sparnus??? Kaip miela. O man ne tik nedavė,bet ir tas mano  rankas pakirto:(

Noriu apglėbti tave apsaugos gaubtu, DUKRELE.

TAI BANALU< BET TAIP YRA.

Pavargau kiekvieną dieną galvot apie tave -
niekaip nenugaliu tą prakeiktą meilės jausmą.