Viskas, eikit po......
Užknisot, pienburnių gauja.
Išmokite rimuoti ir ritmuoti iš pradžių -o po to šnekėkit apie poezija.
tik randi naują darbą -visi vienodi:
Bejausmiai, neskambūs, nesueiliuoti-sakiniai sukapoti laipteliais-ir ko daugiau miglos(autorius ir pats nesuvokia apie ką, esmė - netikėtai šokiruoti).
Atseit visi; modernistai, dadaistai ar net dėsimėgaujantys fluxus. Brangieji , ir tai nėra nauja, deja. O lyrika, grožis,gėris, jausmai - amžina, kaip ant jų nevarytumėte. Tos eksperimentinės mados bangos praeis,kaip visada ,o prie estetiškų ir etiškų dalykų visada grįžtama.
Patirtis padiktuos kitokį tekstą ir pastums ieškoti atgaivos. Rašyke poeziją rašo(mano suvokimu) gal penkiolika žmonių.Jų ir grįšiu kartais paskaityti.
Bet taip pasišlyktėjusi virtuliais žmonėmis ,deja, nei vienoje svetainėje, išskyrus šitą ir žolę (ten ,aišku, keliais) neteko niekad.
Norėčiau,kad šios erdvės kažkaip valytųsi po truputį.

Kiekviena išgerta taurė - tai vinis, įkalta į mūsų karstą.
- Tad gerkime taip, kad karstas nesubyrėtų!

Dugne

Aš tave vis girdžiu, mano mielas bepročių poete,
Įdienojus saulėspygio nuovargiui ant įskeltų sąnarių
Kai lašeliais žaidi šokiruojančio balso  pipetėj
Su prancūzišku nuo Napoleono laikų akcentu
Tu mane suvynioji į mumiškąjį pergamentą
Pasisavinęs mano apsiaustą ir drėgnus pečius:
Aš girdžiu, kaip kiti maldoje nesulaikomai rauda,
Uždarydami drastiškai priešais stiklinius vartus.
Tam mažam kambary nuo laukimo išpuvusiom sienom
Aš tave atkartoju beprotiško šokio ritmu.
O aplinkui vaiduokliai – šėšeliai pakrantėje Senos –
Jos dugne išdumblėjus ausims - aš tave vis girdžiu.

Pelenė bėgdama nuo princo ant laiptų paliko batelį, kitą batelį paliko ant durų rankenos, suknelę ant kėdės atlošo, kojines ant toršero, o visas kitas smulkmenas prie lovos...

Kitoks


Tu kaskart išsiveržęs krioklys iš naktinžiedėm kvepiančios pievos -

Toks fontaniškom formom smagus ir paklydęs nakty nejučia.

Tik be reikalo tylą prausi įnoringomis ašarom dievo

Ir kaip suokalbis šoko tyloj išnyksti pražydėjęs staiga.



Nesuspėja tave  apkabinti dangus ir ištįsę šėšeliai ,

Nusiprausti lašelių gaiva iš krantų išsinėrus migla.

Tu tik trumpas buvimas akimirkoj,  žavėsio gėlės

Ar laukimas įsmigęs giliai  kuždesiais į mane.



Tu - ne tu, o tik pelkėje meilės rūke išsimurkdęs,

Ištirpstąs svaiguly apsnigtų klevų lapais  takuos

Toks ūmus įdrėskimas, toks miegančio šokio absurdas,

Toks žinojimas, kad be tavęs aš nebūčiau kitoks.


2008-07-18 17:27:39 Nuodai


Komentaras:



Nuodai Parašė komentarų: 684 2008-07-18 18:03:12
tu - ne tu, o tik pelkėje meilės rūke išsimurkdęs

viskas - užkniso tas vaizdavimas prieš kitus, kas ką paskaito-tuoj rodo tai kitam su išvedžiojimais-vaidina "inelektualius',bet tik giliau pakapstai....pššš pyksta , šaukia, apsivardžiuoja.

be kilmės 
man jūsų nuoširdžiai gaila
NIEKO TOKIO-JUK NIEKO TOKIO?

Iš  upių

Mano upės išseko, tik kartais vaidenasi žuvys –
Jos vaiduokliškai slysta iš baimės nakties marškiniais
Paryčiais nuklajoju pakrantėm, kur niekad nebuvus,
Kad iš mistinių upių išplaukčiau vaikystės rūkais.

Atraižom sudėlioti laukai ant pasenusio vyzdžio,
Kur ramunių ir žemuogių pievos, o upės žemai –
Ten taip noris į vandenį šaltą spontaniškai bristi,
Kai už lango ilgai vakaroja berniukų balsai.

Mano upės išseko,užako ir laikas nuskendo-
Tik  pakrantėje medis  plikom nuraškytom šakom:
Man  baisu, kai vaikai į kuždenantį  vandenį  brenda,
O išbridę laimingi nušlepsi pėdutėm šlapiom.

Šįvakar


Šįvakar pilna žodžių svetimų
Ir nuo netikro vėjo virpteli blakstienos.
Ne savo rankraštį žvaigždutėmis puošiu,
Nes bosta pokalbiai girdėtom temom.
Man tų melodijų senų nebeužleisk,
Kada už lango toks lietaus koncertas
Ir salėje šįvakar juk ne mes
Ilgai tradiciškai dėliojam kortas.
Jau tyloje praverkime duris –
Tegu ledokšniai ant grindų ištirpsta.
O ten už durų laukia kitas Jis.
Ir sako tyliai: Jūsų meilė miršta.

super įžvalga:

Gundančios moters užpakalis - nuolat girtas!
Taip taip taip:)