Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





2009-09-06 21:46
gintvainyte

Ašaros ir nerimas

Šalti ašaros lašai virsta ledu, nors už lango tyliai šypsosi saulės spinduliai pasislėpdami už miškelio. Kur jie dingo? kas žino? Tyliai groja žiogas, klausomės...Ką girdime jo skambioje melodijoje?
Mano ausys išgirdo dainą tylią ir ramią, kurią kažkada sugrojo jis vaikystės „Kuprelis“...
Ką išgirdo tavo širdis? Jaučiu ji pilna rūpestėlių, nežinomybės ir laukimo...gal klystu -  na geriau jau klysčiau, negu tavo širdį slėgtų kasdieninis nerimas dėl ateities, rytdienos ir nesibaigiančių darbų rutinos.
Na taip tu žinai, ko nori ir tu girdi savo širdies dainą, tik kas gali kartu jos klausytis, namie laukiantys artimieji ar tyliai mieganti „Lakštingalų sala“ beržynėlio pavėsyje apsigaubusi sidabro skara, kurioje skamba lakštingalos lopšinė, ta, kurią tu  tyliai padainavai kažkada jaunystėje palinkęs prie pirmagimės dukrelės... tyli ji aidu liko tavo mintyse, meilė artimam ir tave suprantančiam žmogui, tegul skamba ta žiogo daina jums drauge, o mano širdis girdi ją kitą ramią ir paslaptingą lyg maldą, kuria kartoja mėlynos dangaus akys ir tylus tavo žvilgsnis tada, kai tyliai žvelgiame į besileidžiančios saulės spindulius už žalio beržynėlio...
Skuba lekia laikas, daug galvoju, kaip padaryti tai ką turiu širdyje.
2009-06-04 00:00
gintvainyte

Labas....

Sugrįžo paukščiai. Nužydėjo pienės. Baltas pūkas sklando tyliomis žaliuojančiomis pievomis, ten ir pasakų princas brenda.
Kur  jis glaudžiasi šiandien, kai lyja, kada deimanto lašeliai skalauja išsiilgusią drėgmės žolę, šaltą ir tylią princo širdelę. Kodėl ji šalta? Kodėl ji tyli, kai už lango dainuoja lietus, kada skraido balti pūkeliai užklodami vienatvės laukus... Tyla...
Paupyje girdisi daina, ji paprasta, melodinga bet šalta... Nėra prasmės joje...  skrenda lakštingala, ji užkimo, sušąlo ir nutilo... Bitės dūzgėjime plaka gyvybė, kas ji? Kur ji prisiglaus, kada uždarytos durys į avilį, kur jaukus ir minkštas patalas?
Tyla... lietaus daina, malda... Žodžiai... Jų nėra... Mintys išskrido kartu su bitės dūzgesiu ir negrįžo...Kodėl? kas pasakys kur yra tiesa?... Ji nežinia...
2009-05-09 21:48
gintvainyte

Tiesiog tyla...

Man trūksta Tavęs paprasto, šilto ir atviro.  Pasigendu telefono ragelyje: „labas“lyg  smukelio melodijos po langu, bet  pažvelgus į begalinę erdvę, kurioje supasi pūko kamuolėliai žinau – esi... tolimas, nepasiekiamas bet laukiamas, tik kas tas laukimas? Kaip suprantame jį?    Mintimis, paukščio skrydyje ar naktinėje vėjo giesmėje po langu, o gal nuskriejusiame aide prie Ventos.    Laukimas svajonės, atvirumo, realybės ir kasdienybės visa tai telpa mumyse. Kiekvienam savo kalias.
      Vienatvė mano gyvenimo dalis, tavo kasdienybės lavina, darbai ir laukimas, ko -  tu gerai žinai. Lauki, tikėki svajonės tavo išsipildys, aš tuo tikiu, kaip ir daugelis tau artimų žmonių. Tik gerumu, šypsena ir pasitikėjimu gali pradžiuginti saviškius ir tuos, kas tiki...
      Tikėki tylia vėjo daina sklandančia prie Ventos, žiogo melodijoje, kai brisi rasota pieva. Bitės dūzgesyje, kada keliausi pro avilį, o ant paprasto balto pūkelio supsis svajonė, ta kurios tu dar nepasieki, kokia ji? Ji tyli ir rami, paprasta bet tuo pat ir paslaptinga kas ji? Ji nežinia... tai ji tyliai paskendo vakaro migloje, ją nusinešė margas paukštis, kas ji?
    Tiesiog tyla, gyvenimas, realybė...
2009-04-23 23:43
gintvainyte

SUSPAUDĖ ŠIRDĮ

TYLA...
NORISI, KAD JOJE BŪTUM TU, BET TAI TIK MANO NORAS, JIS REIKŠMINGAS MAN... LAUKIU,  KODĖL... TYLA... KUR ATVIRUMAS, PAPRASTAS IR NUOŠIRDUS ATSAKYMAS Į MANO LAUKIMĄ. KO BIJOJAU TAS IR NUTIKO, AŠ ĮPRATAU, KAD BŪTUM TU ŠALIA, KAD GALĖČIAU VĖL IR VĖL PRIGLUST PRIE TAVĘS, PASĖDĖTI, PASVAJOTI DRAUGE, BET... ŽINAU TU, KAIP TAS PAUKŠTIS KURIS SKRENDA AUKŠTAI, AUKŠTAI O ŽEMĖN NUMETA TIK MAŽĄ PLUNKSNELĘ JI NUKRENTA KAŽKUR KITUR NE, JI NE Į MANO KIEMĄ, NE ...
VĖLUS VAKARAS. NEGALIU UŽMIGTI NES LAUKIAU TIK NEŽINIA KO... SMUIKO SKAMBANČIO PO MANO LANGU, NE NORIU PAVIRSTI GULBE, KURI NEŠTŲ MANO ILGESIO ŽINUTĘ TAU, BET BIJAU LIKTI NESUPRASTA, NORIU ATVIRUMO NUOŠIRDUMO IR ŠILTO TAVO PRISILIETIMO...
NEŽINAU, KODĖL, JUK  LAUKTI, TIKĖTIS IR ILGĖTIS VIENA O REALYBĖ TAVO  KITA, UŽIMTA DARBAIS IR DARBELIAIS,.. TAČIAU NORUI ESANT  MANAU NORS MAŽAS LAIŠKELIS AR SKAMBUTIS BŪTŲ TIKRESNĖ TIESA NEI TYLA...
TEGUL ŠIS LAIŠKELIS ATSKRIEJĘS NAKTĮ KARTU SU ANGELU PAŠILDO TAVO ŠIRDĮ O MANOJI LIEKA ŠALTA IR LAUKIANTI ATSAKYMO, KURIOJE GAL KADA NORS SULIEPSNOS UGNIS ARBA VIRS ŠALTU LEDU. LAUKIU... TAU GERŲ DARBŲ IR PRASMINGŲ MINČIŲ...
2009-04-20 23:32
gintvainyte

Nesuprantu

Suspaudė širdį...Kas nutiko? Nesupratau... Žvelgėme į tolį ir nematėme nieko, kodėl? Rūpesčiai, asmeniškumas, kurio negali atskleisti... Nebežinau... Tiesiog gera jausti tavo žvilgsnį tik jis ne toks kuris žvelgdavo ankščiau, arba aš pasikeičiau...Rodos ne, tokia pat naivi, vaikiška ir pasitikinti tavimi, tik tu...
Kas tu, mažas debesėlis nusileidęs į žemę ir nežinantis kelio į namus? Pasiklydęs gandras tėviškės laukuose...Susimąstęs, uždaras bet ...Net nežinau, kaip paklausti, ką pasakyti, patarti ar padėti... Noriu priglusti, pasislėpti bet bijau likti nesuprasta, žinau tu kitoks nei aš, bet kodėl kodėl nėra šilto žvilgsnio, paprastos šypsenos tavo veide. Kur dingo tavo šiluma, paprastas žvilgsnis mėlynų akių? Laukiu, tikiu grįši ir po pavargusios dienos pasibeldęs į savo širdį atversi ją, liks ji atvira, paprasta šilta bet tolima man, kodėl? Juk  ne viena diena, kai to laukiu, tik kaip sulaukti atviros širdies kelionių? Kas liečia tavo kasdienybę suprantu, tik kaip padėti tau, kad tų rūpesčių būtų kuo mažiau? Jaukumo, paprastumo ir dviejų žmonių bendravimo laukia kas tiki šilta saule, širdies karštumu ir meile, kuri gyvena  ne vien glamonėse, bet paprastame žvilgsnyje sužiba kaip perlas ar gintaro krislelis smėlyje prieš saulę.

Eime paieškoti ir sugražinti į realybę mūsų jausmus...
2009-04-14 22:53
gintvainyte

Ačiū, kad esi

Tyliai siūbuoja meldai, ant ežero bangelių pešasi antys. Lyg mažyliai nepasidalindami vaikiško žaisliuko – pernykščio lapelio, kuris liko ant vandens. Pro šalį išdidi praplaukė gulbė. Ten aš ir tu: paprastas, ištikimas o gal apgaulingas? Nežinau...Žvelgiu, kalbu, o širdis norisi prisiglausti, pajusti šiltą, karštą tavo širdį savo kūne. Deja tyla... Skambi daina ir nuostabus pasakojimas apie paprastą ir ištikimą draugą -  Angelą, kuris saugo mus visus. Angelas, geras ištikimas nuoširdus ir atviras, kai lieki vienas ir jau rodosi nieko nėra šalia, jis lieka ir tada, kai beribėje vienatvės lankoje supasi išdavystės pranašai, kai kaukia vilkai ir plėšo vanagas tavo kūną, jis yra...
Sakai -  džiaukimės esame sveiki. Taip fiziškai galbūt sveiki, o kas supras širdies skausmą, pasilėpusį ilgesį sielos kampelyje, kai juodas kelias o žiburėlio nėra...  Viskas prasideda  nuo sielos skausmo, nuo vienatvės ir galbūt  išdidumo.  Tik kaip suprasti, kur ta riba, kur tas pasislėpęs ilgesys – juodame rūbe, ar švytinčiame veide, o gal žibančiame ašaros perle ant vaikiško veido, kai neberanda vakarykščio laivelio. Kur džiaugsmas, kur ilgesys ir vienatvė kur? Tu lyg ir norėtum pasakyti paprastu bučiniu, žvilgsniu. Ne,  savo rankomis apkabini nejautrius mano kelius, kur ta tiesa? Deja, lieka nežinia.
Tik  išdidi gulbė  sukiojasi ramiame ežere, pasipešusios antys išsiskiria ir lieka senas suglamžytas lapelis – mano širdis...
Ji niekam nepriklauso, ir galbūt nepriklausys, Ji gyvena juodame kūne, kuris žino, kas yra tiesa, kas yra meilė tavo ir mano – ji paprasta, artima bet jokiu būdu neparduota ar neišduota kito atžvilgiu. Gerai žinau mielas mano drauge, tu keliauji tavęs laukia ir tiki tavimi, tavo darbais tos širdys, kurios drauge DALIJASI DŽIAUGSMO IR SKAUSMO AKIMIRKOMIS.
Manai lengva klausytis, pasakojimo, kaip tu su savo gyvenimo drauge ir tavo vaikų mama ir jos artimais bei tau brangiais žmonėmis gurkšnoji arbatą pasigardžiuodamas vynu ar brendžio taure... Suprantu tau tai miela,  aš už tai kad tu turi šeimą...o aš išdavystės kelyje ne, ne tavo o savojo gyvenimo. Tuo mes ir skiriamės, bet kaip pasakyti jausmui, kuris liko tada, kai tyliai žvilgsniai susitiko ir pasiliko mano vaizduotėje ir jausmuose. Gerai žinau aš ne tokia kaip tu, aš išskyrusi savo gyvenimo kelią ir likusi su mažais lapeliais šalia, bet atvira ir paprasta...
Vieniša ir šalta, bet  tikrai atvira tau mano širdis sako: Ačiū, kad esi ir išklausai tas mintis, kurios slepiasi po juodu aprėdu, bet karštoje ir mylinčioje širdyje.
Ateik.. .ateik į širdį tyliai, priglusk ir patylėk išmok ištarti  žodį tik akim, o lūpos tik meilę pakuždės...
Tegul naktinės žvaigždės šias mintis į Tavo širdį neš...
Palikai prie apgriuvusio namo sienos vieną ir sušalusią, o kas pasakys, kaip turėjo būti...
Gerai žinau to man reikia ir aš tai jaučiu... Ačiū, kad esi ...
2009-04-06 20:15
gintvainyte

labas

Kas rytą laukiu skambučio. Tikiuosi išgirsti tik švelnius ir paprastus tavo žodžius. Ilgiuosi, kada naktis  priglaudžia į savo glėbį...Liūdžiu, tik nežinau kodėl? Kas į tai man atsakys? Norisi išgirsti kažką mielo, paprasto ir nuostabaus, pažvelgti į akis ir nusišypsoti paskui tyliai dviese žvelgti į begalybės visatą, kurioje supasi maži svajonių lašeliai be skausmo, neapykantos, pavydo ir melo. Stebėti, kaip  šokdamos mažytės snaigės susilieja ir virsta baltu pūkiniu patalu, kuris toks švelnus baltas ir tyras,-  o mūsų jausmai? Ne, nesinori, kad pažvelgus išvystume tyrą ir jaukų baltumą lietaus išdraikytu purvinu pasauliu,  nesinori, kad mintys, svajonės ir jausmai virstų lietaus o gal ašarų lašeliais ne...tegul krinta baltos snaigės, į mūsų širdis...
Ne nesinori liūdėti, norisi džiaugtis ir tikėti kad šypsomės ne akimis o širdimi, kalbame ne žodžiais, o mintimis ir jausmais. Norisi pakeisti  savo mintis paprastomis tarsi iš dangaus nukitusiomis žvaigždelėmis tik kas žino jos šaltos  ar šiltos, bejausmės ar paslaptingos.
Jei suprasi jų  paslaptį  tada suprasi ko ilgisi mano širdis?
Labanaktis, tegul šiltos svajonės skrenda į tavo sapnų karalystę baltomis snaigėmis, kurios liks tik tavyje...
2009-04-02 22:46
gintvainyte

Labas rytas...

Vos pramerkusi akis pamačiau mažą liepsnelę, kas ji? Iš kur jos šviesa skverbiasi į tylų, šiltą bet vienišą kambarį.      Tyla...Ant sienos jos atspindys. Kas tai? Nežinia, likimo dovana ar pažadinti prisiminimai ir svajonės. Ne čia realybė, ji kužda ir neleidžia nurimti, palikti nuošalyje širdies kampelyje likusias mintis, verčia mane iš lovos imtis popieriaus lapą ir berti tas mintis, kurios gyvena manyje.
Gerumas, paslaptingas laukimas ir nežinia, ta kurią vakar vakare tiesiog mintyse galėjau įžvelgti – vaikystės laikus. Juos grąžinai man Tu, parodęs seniai matytą žiemą gimtame tėviškės kaime. Eičiau, tolyn per baltus laukus, brisčiau į vaikystės prisiminimus, tyliai minčiau pėdas baltame sniege, deja, negalėjau to padaryti...
Svajonėse  ir liko tylus ir jaukus takelis, kuriame įmintos pėdos mano, šalia tavo... Tik kur jos vestų mane, tave ar mus drauge? Kas tai gali pasakyti? Nakties tamsoje kuždančios mintys, tylūs širdies virpesiai pajutus šalia – širdį, ar vaikiškas juokas... kas? Likimas, tik jis gali padėti įveikti tą kelionę iš širdies į širdį, ir jausmų audrą paversti realybe, bet tam reikia kažko? Kas tai yra aš nežinau...laukiu ir tikiu, kad Tu galėsi tai pasakyti. Tik kada? Kai tylūs sniego verpetai seks pasaką miegantiems laukams, ar lietaus lašeliai praus baltą beržo kamieną, o jo pavėsyje spragsės mirgančios kibirkštys? Kas žino? Aš laukiu ir tikiuosi, kad tai įvyks ir vaikiškos mintys virs  akių ir širdies minčių kelione į tą jūrą, kur plaukia realybės laivas. O jame...
Na  o  Tau ramios ir prasmingos dienos... ikiukas...
2009-03-08 20:51
gintvainyte

Kas tai?

Meilė... Kas tai?
Ar tikrai ji mirganti vienintelė žvaigždė?
Gal mirgantis balionas vaiko rankoj?
Kai nešą jį iškėlęs,
O ji drauge šalia, šalia.
Ji mylinti ir žemiška mama.
Kur tėtis? – Nežinia...
Ašara sūri sumirga vaiko  akyse.
Ar meilė čia?
Kai vaikšto motinos po žemę vienos,
Ant rankų kūdikis, krepšelis pirkinių
Ir eina taip viena, slidžiu gyvenimo keliu.
Ar meilė čia, kai vaikas neša rankoj širdį,
Jis atiduotų ją abiems,
Bet tyliai verkia vaiko akys...
Jis negirdi, jo nėra...
Kas jis, kur jo pradžių pradžia?
Jis tėtis, meilė ar mamos aistra?
Deja...
O šiandien jo nėra...
Sakysit – meilė... Ne...
Čia tik aistra ir geismas
Pradėjęs naują gyvybę,
Paprastos mamos širdyje.
Ir plaka ji viena,
O jis šalia – gyvybė ir likimas
Užgimęs išdavystės -  ne...
Ne... Ne meilės kelyje...
2009-02-28 10:24
gintvainyte

Tau

Kas rytą laukiu skambučio. Tikiuosi išgirsti tik švelnius ir paprastus tavo žodžius. Ilgiuosi, kada naktis  priglaudžia į savo glėbį...Liūdžiu, tik nežinau kodėl? Kas į tai man atsakys? Norisi išgirsti kažką mielo, paprasto ir nuostabaus, pažvelgti į akis ir nusišypsoti paskui tyliai dviese žvelgti į begalybės visatą, kurioje supasi maži svajonių lašeliai be skausmo, neapykantos, pavydo ir melo. Stebėti, kaip  šokdamos mažytės snaigės susilieja ir virsta baltu pūkiniu patalu, kuris toks švelnus baltas ir tyras,-  o mūsų jausmai? Ne, nesinori, kad pažvelgus išvystume tyrą ir jaukų baltumą lietaus išdraikytu purvinu pasauliu,  nesinori, kad mintys, svajonės ir jausmai virstų lietaus o gal ašarų lašeliais ne...tegul krinta baltos snaigės, į mūsų širdis...
Ne nesinori liūdėti, norisi džiaugtis ir tikėti kad šypsomės ne akimis o širdimi, kalbame ne žodžiais, o mintimis ir jausmais. Norisi pakeisti  savo mintis paprastomis tarsi iš dangaus nukitusiomis žvaigždelėmis tik kas žino jos šaltos  ar šiltos, bejausmės ar paslaptingos. Jei suprasi jų  paslaptį  tada suprasi ko ilgisi mano širdis?
Labanaktis, tegul šiltos svajonės skrenda į tavo sapnų karalystę baltomis snaigėmis, kurios liks tik tavyje...


1 2
[iš viso: 12]
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą