Tau

Kas rytą laukiu skambučio. Tikiuosi išgirsti tik švelnius ir paprastus tavo žodžius. Ilgiuosi, kada naktis  priglaudžia į savo glėbį...Liūdžiu, tik nežinau kodėl? Kas į tai man atsakys? Norisi išgirsti kažką mielo, paprasto ir nuostabaus, pažvelgti į akis ir nusišypsoti paskui tyliai dviese žvelgti į begalybės visatą, kurioje supasi maži svajonių lašeliai be skausmo, neapykantos, pavydo ir melo. Stebėti, kaip  šokdamos mažytės snaigės susilieja ir virsta baltu pūkiniu patalu, kuris toks švelnus baltas ir tyras,-  o mūsų jausmai? Ne, nesinori, kad pažvelgus išvystume tyrą ir jaukų baltumą lietaus išdraikytu purvinu pasauliu,  nesinori, kad mintys, svajonės ir jausmai virstų lietaus o gal ašarų lašeliais ne...tegul krinta baltos snaigės, į mūsų širdis...
Ne nesinori liūdėti, norisi džiaugtis ir tikėti kad šypsomės ne akimis o širdimi, kalbame ne žodžiais, o mintimis ir jausmais. Norisi pakeisti  savo mintis paprastomis tarsi iš dangaus nukitusiomis žvaigždelėmis tik kas žino jos šaltos  ar šiltos, bejausmės ar paslaptingos. Jei suprasi jų  paslaptį  tada suprasi ko ilgisi mano širdis?
Labanaktis, tegul šiltos svajonės skrenda į tavo sapnų karalystę baltomis snaigėmis, kurios liks tik tavyje...