Tiesiog tyla...

Man trūksta Tavęs paprasto, šilto ir atviro.  Pasigendu telefono ragelyje: „labas“lyg  smukelio melodijos po langu, bet  pažvelgus į begalinę erdvę, kurioje supasi pūko kamuolėliai žinau – esi... tolimas, nepasiekiamas bet laukiamas, tik kas tas laukimas? Kaip suprantame jį?    Mintimis, paukščio skrydyje ar naktinėje vėjo giesmėje po langu, o gal nuskriejusiame aide prie Ventos.    Laukimas svajonės, atvirumo, realybės ir kasdienybės visa tai telpa mumyse. Kiekvienam savo kalias.
      Vienatvė mano gyvenimo dalis, tavo kasdienybės lavina, darbai ir laukimas, ko -  tu gerai žinai. Lauki, tikėki svajonės tavo išsipildys, aš tuo tikiu, kaip ir daugelis tau artimų žmonių. Tik gerumu, šypsena ir pasitikėjimu gali pradžiuginti saviškius ir tuos, kas tiki...
      Tikėki tylia vėjo daina sklandančia prie Ventos, žiogo melodijoje, kai brisi rasota pieva. Bitės dūzgesyje, kada keliausi pro avilį, o ant paprasto balto pūkelio supsis svajonė, ta kurios tu dar nepasieki, kokia ji? Ji tyli ir rami, paprasta bet tuo pat ir paslaptinga kas ji? Ji nežinia... tai ji tyliai paskendo vakaro migloje, ją nusinešė margas paukštis, kas ji?
    Tiesiog tyla, gyvenimas, realybė...