Ačiū, kad esi

Tyliai siūbuoja meldai, ant ežero bangelių pešasi antys. Lyg mažyliai nepasidalindami vaikiško žaisliuko – pernykščio lapelio, kuris liko ant vandens. Pro šalį išdidi praplaukė gulbė. Ten aš ir tu: paprastas, ištikimas o gal apgaulingas? Nežinau...Žvelgiu, kalbu, o širdis norisi prisiglausti, pajusti šiltą, karštą tavo širdį savo kūne. Deja tyla... Skambi daina ir nuostabus pasakojimas apie paprastą ir ištikimą draugą -  Angelą, kuris saugo mus visus. Angelas, geras ištikimas nuoširdus ir atviras, kai lieki vienas ir jau rodosi nieko nėra šalia, jis lieka ir tada, kai beribėje vienatvės lankoje supasi išdavystės pranašai, kai kaukia vilkai ir plėšo vanagas tavo kūną, jis yra...
Sakai -  džiaukimės esame sveiki. Taip fiziškai galbūt sveiki, o kas supras širdies skausmą, pasilėpusį ilgesį sielos kampelyje, kai juodas kelias o žiburėlio nėra...  Viskas prasideda  nuo sielos skausmo, nuo vienatvės ir galbūt  išdidumo.  Tik kaip suprasti, kur ta riba, kur tas pasislėpęs ilgesys – juodame rūbe, ar švytinčiame veide, o gal žibančiame ašaros perle ant vaikiško veido, kai neberanda vakarykščio laivelio. Kur džiaugsmas, kur ilgesys ir vienatvė kur? Tu lyg ir norėtum pasakyti paprastu bučiniu, žvilgsniu. Ne,  savo rankomis apkabini nejautrius mano kelius, kur ta tiesa? Deja, lieka nežinia.
Tik  išdidi gulbė  sukiojasi ramiame ežere, pasipešusios antys išsiskiria ir lieka senas suglamžytas lapelis – mano širdis...
Ji niekam nepriklauso, ir galbūt nepriklausys, Ji gyvena juodame kūne, kuris žino, kas yra tiesa, kas yra meilė tavo ir mano – ji paprasta, artima bet jokiu būdu neparduota ar neišduota kito atžvilgiu. Gerai žinau mielas mano drauge, tu keliauji tavęs laukia ir tiki tavimi, tavo darbais tos širdys, kurios drauge DALIJASI DŽIAUGSMO IR SKAUSMO AKIMIRKOMIS.
Manai lengva klausytis, pasakojimo, kaip tu su savo gyvenimo drauge ir tavo vaikų mama ir jos artimais bei tau brangiais žmonėmis gurkšnoji arbatą pasigardžiuodamas vynu ar brendžio taure... Suprantu tau tai miela,  aš už tai kad tu turi šeimą...o aš išdavystės kelyje ne, ne tavo o savojo gyvenimo. Tuo mes ir skiriamės, bet kaip pasakyti jausmui, kuris liko tada, kai tyliai žvilgsniai susitiko ir pasiliko mano vaizduotėje ir jausmuose. Gerai žinau aš ne tokia kaip tu, aš išskyrusi savo gyvenimo kelią ir likusi su mažais lapeliais šalia, bet atvira ir paprasta...
Vieniša ir šalta, bet  tikrai atvira tau mano širdis sako: Ačiū, kad esi ir išklausai tas mintis, kurios slepiasi po juodu aprėdu, bet karštoje ir mylinčioje širdyje.
Ateik.. .ateik į širdį tyliai, priglusk ir patylėk išmok ištarti  žodį tik akim, o lūpos tik meilę pakuždės...
Tegul naktinės žvaigždės šias mintis į Tavo širdį neš...
Palikai prie apgriuvusio namo sienos vieną ir sušalusią, o kas pasakys, kaip turėjo būti...
Gerai žinau to man reikia ir aš tai jaučiu... Ačiū, kad esi ...