Nesitikėdamas, kad mano rinktinis kūrinys išliks, paskaitinėjau tuos, kurie "išgyveno", nors ir varganai. Konstatavau, kad daugiau šansų turi praeiti tie, kuriuos sukonstruoju pagal spėjamas patikimo taisykles. Artimesnieji man šansų neturi.

Kaip gi pavaizduoti sielos dalykus, jei skaitantieji teturi stereotipinius suvokinius?

Pasidžiaugiau Aleyah's komentaru "labai jau daug pakartojimų 'Dievo avinėli' lyg norėtum užhipnotizuoti ir į kokią… Dievo avinėlio sektą… nieko nenutuokiančius skaitytojus įtraukti.:)" Eilėraštis daugiaplanis, o pasikartojimai sukuria tą aplinką, kurioje tikrasis eilėraštis ir yra išklotas.


"Išrišimo ieškojimas"

Dievo avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes,
Melskis už mus.
Dievo avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes,
Melskis už mus.
Dievo avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes,
Melskis už mus.

Aš esu nusidėjėlis....
Aš esu baisus nusidėjėlis,
Ar tu man atleisi?

Aš skrendu...
Aš lekiu per pievas ir laukus,
Kaip koks Karlsonas, gyvenantis ant stogo...

Man negera,
Gerkime sykiu.
Į sveikatą - ir už tavo žmoną

Avinėli, pamirštas ir nukirptas kasas atnešęs puode,
Ar tu melsi už mus?
Ar tu atleisi mūsų nuodėmes ir suteiksi mums amžiną palaimą?

Vėl nukritęs užeinu į kaimą,
Moteriškės klausiu, kokią kainą
Man mokėt už praeitas dienas -
Nerandu, kur dingti be tavęs...

Avinėli, tu šauki mane, kvieti link savęs
Aš ištrykštu prakaitu ir ieškau tavęs,
Bet nedrįstu pasakyti, kad geidžiu
Užmaršties praėjusių dienų...

Dievo avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes,
Melskis už mus.
Dievo avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes,
Melskis už mus.
Dievo avinėli, kuris...

Aš myliu tavo motiną!..
Aš myliu tavo motiną - ir tas jausmas man drasko krūtinę.
Aš myliu tavo tėvą - jo rūstybės bijau lyg likimo.

Aš bijau deklaruoti, kad dar kartą geidžiu atleidimo.
Dievo motina, ar aš gausiu naujai išrišimą?!

Dievo avinėli...

Dėl vaizdinio mąstymo ir kitų aplinkybių mirtis man nesisiejo su mirusiu žmogumi karste. Mirtis mane viliojo savo galimybe pamiršti ir palikti šio pasaulio vargus. Tai buvo mylimoji, vestuvių su kuria nekantriai laukiau. Kai įsimylėjau moterį iš kūno ir kraujo, pradėjau draskytis tarp dviejų mylimųjų: įsivaizduotos ir tikros. Galiausiai rašiau mirties ciklo eilėraščius, kad galėčiau atsisveikinti su išsigalvotąja.


"Meilės paukštė"

O nespurdėk, manoji meilės paukšte
Neskrieki ten, kur laukia mylima
Sėdėsiu čia ir lauksiu palei lauką
Godosiu klodams debesų gaidas

Nukritę lapai vėl pakils į skrydį
Nurims ir mano amžina viltis
Pasiekti ten, kur tavo meilė slypi
Pasiekti ten, kur visados esi

2005.03.30

Noras aprašyti minčių tvarkymą pasineriant į vidinį pasaulį, kur mintys ir jausmai gyvena savo, apčiuopiamai skirtingą ir menkai nuo išorės priklausomą gyvenimą, buvo senas. Norėjosi aprašyti, kas gi vyksta tuo metu, kai supranti, kad esi riboje tarp suvokimo ir savo paties savarankiškų minčių ir jausmų, kas vyksta tuo metu, kai tikslingai rinkdamasis asociacijas leidiesi vis giliau, vis mažiau suprasdamas, nes dalykai, su kuriais susiduri yra pernelyg nutolę nuo įprastinai aptariamų, tad net ir savotišką kalbą teko sugalvoti, kad būtų bent pačiam aišku, kas vyksta. Problema buvo ta, kad procesas retai vykdavo "švariai": visuomet įvykdavo minčių ir jausmų persimušimas, tad giluminės vietos tarp pusrutulių dažniausiai nepasiekdavau. Galiausiai, pajutus impulsą, kad reikia krimsnoti obuolį ir pereiti į transą, pavyko išgyventi pakankamai gerai, kad galėčiau surašyti nuosekliai. Tą ir padariau.


"Minčių sodo tvarkymas"

Užplūsta nerimas ir skausmas,
Vietos nerandu.
Spėlioju, kas nubausti nori
Galvą sopuliu.

Prisėdęs kandu obuolį
ir praveriu duris.
Tuojau jausmai užplūsta,
iš jų skaitau mintis.

Tas pyksta, kad pažadinau,
o tas pradžiunga, kad matau.
Po vieną slenka debesiu,
lendu aš vis giliau.

Voratinkliais apnarplioju
pajuodusias vietas
Ir švelniai pirštais paliečiu
sustingusias sroves.

Įsitempia ir trūkčioja
Oda sustirusių minčių,
Kai ateinu su žiburiu
Surast, išvest gyvų.

Galiausiai šerdį pasiekiu
Ir stoviu tarp laukų,
Aplinkui vėtros blaškosi,
O čia - tylu, ramu.

Pabuvęs, paskrajojęs dryžiais
Vėl viršun lipu,
Pasaulį - jau išorinį -
Stebiu žvilgsniu smalsiu.

Saulė, liepa ir pajūris...
Spinduliai pro langą žiūri
Ką darbe šiandien veiki
Ir į lauką ko neini

Riešas laikos minčių smakro
Uodega vis ranką trauks
Vėl ekraną išmarguoja
Naujos spalvos - kas jų lauks?

Šiandien tokia diena, kai norėtųsi slėptis po lapais medžių papėdėje, bet prisiminimas apie snaiges, tupinčias ant šakų ir godžiai stebinčias bei aptarinėjančias viską, kas darosi ant žemės, atbaido bet kokią viltį ten atsipūsti. O ryte jos ne tik glaudėsi ant didesnių ir mažesnių atbrailų, bet dar ir kvietė savo drauges ir kaimynkas iš dangaus. Tai žodžiu prisikaupė spoksotojų daugiau nei norėtųsi. Gerai dar, kad šiltas vėjelis joms kojas kutena, tai jos kikendamos po truputį laša žemyn.

Smagu miegoti čirškiant paukščiams po langais (gerai, kad negirdžiu). Tik galėtų būti ne taip karšta: mintys sėkmingai išgaruoja.

Nubėgo mintys tolumon link jūros:
Šilta ten, smėliukas, bangos... Drungnas
lietutis kartais pakrapnoja, o žuvis
klyksmu pasveikinta kiro snape pranyks.

Tai buvo seniai ir netiesa.
Ar kuryba yra kurimas, ar gyvenimo budas su keistomis pasekmemis?

Pažįstami žodžiai lengvai apgauna akis ir klaidos praslysta nepastebėtos. Taip luminarijos (nuo žodžio luminare) virto laminarijomis... Gerai, kad ne lagaminais.

Bene geriausias dalykas įvykęs praėjusią savaitę buvo eilėraščio išmetimas ir rašykų. Galvodamas apie tai prisiminiau, kad mes nesugebame suprasti žodžių junginių, jei neturime patirties, kuriai aprašyti reikia būtent tų derinių. Ir kuo labiau dalykai nutolę nuo buities, tuo sunkiau juos aprašyti. Protas bando sudėti žodžius į visumą, bet nežinant tako į tą vietą, junginiai subyra beprasmybėj dar nepasiekus tikslo. O gal nerealios realybės ir neturi prasmės?

Laminarijos, meno galerijos ir laužai gatvėse. Žvelgdamas į liepsną bandžiau suvokti, kur mano namai. Namelis miške? Kokios čia nesąmonės - nusipurčiau. Pamėginau rasti dar kartą. Ir vėl namelis. Nusipurčiau - ir įsikibęs į gerai pažįstamą kuprinę aprimau ir įsiklausiau į kalbas apie meną ir gyvenimo vargus, apie mažus vaikus ir spingsinčias žvaigždes. "Juk tai ne filmas," galvojau sau.