Dėl vaizdinio mąstymo ir kitų aplinkybių mirtis man nesisiejo su mirusiu žmogumi karste. Mirtis mane viliojo savo galimybe pamiršti ir palikti šio pasaulio vargus. Tai buvo mylimoji, vestuvių su kuria nekantriai laukiau. Kai įsimylėjau moterį iš kūno ir kraujo, pradėjau draskytis tarp dviejų mylimųjų: įsivaizduotos ir tikros. Galiausiai rašiau mirties ciklo eilėraščius, kad galėčiau atsisveikinti su išsigalvotąja.


"Meilės paukštė"

O nespurdėk, manoji meilės paukšte
Neskrieki ten, kur laukia mylima
Sėdėsiu čia ir lauksiu palei lauką
Godosiu klodams debesų gaidas

Nukritę lapai vėl pakils į skrydį
Nurims ir mano amžina viltis
Pasiekti ten, kur tavo meilė slypi
Pasiekti ten, kur visados esi

2005.03.30