Lingavau supamojoje kėdėje, kai einantys pro šalį pažįstami nusprendė maloniai pasiteirauti: "Taking it easy?" "It's not easy," atsiliepiau. Pasimetę jie susižvalgė ir nusprendė nepratęsti pokalbio su tuo, kuris nesupranta kalbos. Nesijaudinau ir aš: viduje viriau noru pašokti ir ką nors daryti, veikti, o ne sėdėti nieko neveikiant ir stebint aplinkinį vyksmą. Nebeištvėręs atsijungiau.
Hm. Ar tai jau rašiau? Juk tai įvyko tik šeštadienį ir niekad anksčiau. Ir man nepatinka linguojančios kėdės.

Vakar žiūrėjau į saulės nutviekstus namų stogus ir gliaudžiau moliūgų sėklas. Vaizdelis nekoks, bet užtad šilta ir jauku saulėkaitoj.

Šeštadienis. Mano poilsio diena. Lankytojai ir kaulytojai nepriimami. Ateikite kitą dieną.
O šiandien aš lieku su savimi pažvelgti kažkur į tolį nuo to, kas vyksta bėgimuose ir dienų šiurenime. Tai nėra mano mėgstamiausia diena - žvilsgnis į save be vaizduotės makiažo suka vidurius...
Žinau, kad kada nors nebereikės bėgti, tad tik šypteliu, suvokęs vidurių maištą.
... ištvermingumas suteikia charakterį; ir charakterį, viltį. O viltis mūsų neišduoda...