Pažįstami žodžiai lengvai apgauna akis ir klaidos praslysta nepastebėtos. Taip luminarijos (nuo žodžio luminare) virto laminarijomis... Gerai, kad ne lagaminais.

Bene geriausias dalykas įvykęs praėjusią savaitę buvo eilėraščio išmetimas ir rašykų. Galvodamas apie tai prisiminiau, kad mes nesugebame suprasti žodžių junginių, jei neturime patirties, kuriai aprašyti reikia būtent tų derinių. Ir kuo labiau dalykai nutolę nuo buities, tuo sunkiau juos aprašyti. Protas bando sudėti žodžius į visumą, bet nežinant tako į tą vietą, junginiai subyra beprasmybėj dar nepasiekus tikslo. O gal nerealios realybės ir neturi prasmės?