Noras aprašyti minčių tvarkymą pasineriant į vidinį pasaulį, kur mintys ir jausmai gyvena savo, apčiuopiamai skirtingą ir menkai nuo išorės priklausomą gyvenimą, buvo senas. Norėjosi aprašyti, kas gi vyksta tuo metu, kai supranti, kad esi riboje tarp suvokimo ir savo paties savarankiškų minčių ir jausmų, kas vyksta tuo metu, kai tikslingai rinkdamasis asociacijas leidiesi vis giliau, vis mažiau suprasdamas, nes dalykai, su kuriais susiduri yra pernelyg nutolę nuo įprastinai aptariamų, tad net ir savotišką kalbą teko sugalvoti, kad būtų bent pačiam aišku, kas vyksta. Problema buvo ta, kad procesas retai vykdavo "švariai": visuomet įvykdavo minčių ir jausmų persimušimas, tad giluminės vietos tarp pusrutulių dažniausiai nepasiekdavau. Galiausiai, pajutus impulsą, kad reikia krimsnoti obuolį ir pereiti į transą, pavyko išgyventi pakankamai gerai, kad galėčiau surašyti nuosekliai. Tą ir padariau.


"Minčių sodo tvarkymas"

Užplūsta nerimas ir skausmas,
Vietos nerandu.
Spėlioju, kas nubausti nori
Galvą sopuliu.

Prisėdęs kandu obuolį
ir praveriu duris.
Tuojau jausmai užplūsta,
iš jų skaitau mintis.

Tas pyksta, kad pažadinau,
o tas pradžiunga, kad matau.
Po vieną slenka debesiu,
lendu aš vis giliau.

Voratinkliais apnarplioju
pajuodusias vietas
Ir švelniai pirštais paliečiu
sustingusias sroves.

Įsitempia ir trūkčioja
Oda sustirusių minčių,
Kai ateinu su žiburiu
Surast, išvest gyvų.

Galiausiai šerdį pasiekiu
Ir stoviu tarp laukų,
Aplinkui vėtros blaškosi,
O čia - tylu, ramu.

Pabuvęs, paskrajojęs dryžiais
Vėl viršun lipu,
Pasaulį - jau išorinį -
Stebiu žvilgsniu smalsiu.