nejau visada zmones turi sugadinti tai kas buna tobula? nejau jauciasi per daug laimingi? ir nesuprasdami to, bando kazka pakeisti? ta pati, kuri kalba apie praeities grozi.. kad jis buna, toks kokio tu nori, kad ji sukuri ir jis yra nelieciamas.. kaip tik sia akimirka, nekenciu savo praeities vieno fragmento.. bet tik todel, kad galvoju apie ateiti, regis biskyti patrypiau ja..nesuprantu ka zmones kartais galvoja.. regis, net pati saves kartais nesugebu suprasti, ka jau kalbeti apie kitus.. bet regis butina sugriauti, tai ko tiek siekiai.. vis negana, zmones, juk nepasotinami.. daznai nevertina tai ka turi, o veliau verkia prarade.. regis, as neisimtis..
skauda.. skauda viska.. kuna ir siela.. smegenys vis dar nesugeba iveikti visu kliuciu galvoje.. vis bandau viska sudelioti.. kaip kokias kaladeles, kas ir kodel.. bet tik viska pastacius, lyg prieina didelis vyras ir nuspiria, viska, ka esu pastacius..
o zinot, ta jausma, kai jauti jog kazko netenki? kazko tokio trapaus ir beprotiskai traukiancio kvapo.. kai tas skausmo kartelis neapleidzia tavo gerkles..
is situacijos sukantis, norisi kazka apkaltini, bet dar niekad nesijauciau tokia kalta ir taip zemai besivoliojanti.. tokia prie padugniu.. taip, taip.. gal ir perdedu... bet.. jausmas tikrai panasus..
noreciau begt i lauka ir klykti.. begti, tol kol nebejausciau kuno ir balso nebeliktu..
viska atiduociau, viska atiduociau, savo jauna sirdi tau padovanociau, tik pakloki balta placia meiles lova, as esu tikrasis tavo kazanova.. :))
ir ka? net nezinau ar esu verta pasiteisinimo.. turbut, kad ne..
daug noriu pasakyti, bet kaip visada tokiais momentais, galvoje tukstantis minciu ir nesupranti, kuri is ju teisinga..
zmones, kartais tikrai elgiasi neapgalvotai, ar net galeciau teigti kvailai.. nezinodami kodel.. nezinodami realios priezasties, arba turi ta priezasti, bet tik jam vienam suprantama..
bandau teisintis? visai ne.. atsitiko, taip, kaip atsitiko.. nieko nebepakeisi, gali gailetis.. ir gali tiketis, kad tavo gailejimasis bus suprastas, arba ir liks neivertintas..
visda yra dvi iseitys.. as tuo tikiu.. zinau tik tiek, kad nepaleisiu to, ko taip stipriai noriu.. svarbiausiai zinot, ko nori..
gali buti net ir auksciausias everestas, as vistiek ikopsiu..
dekui, dekui uz akimirkas, kurios beprotiskai grazios ir tokios zavios.. jos juk nepakartojamos..

aha.aha. su zmogum tau beprotiskai gera.. jam taip pat.. bet jis ima viena diena ir pasako, kad jis jaucia tau tik aistra ir nieko daugiau.. argi tai blogai? blem, tai turbut graziausi zodziai isgirsti per visa mano gyvenima.. bet pasirodo, kad jis nori viska nutraukti, nes mano, kad tai yra nesazininga mano atzvilgiu.. lyg ir taip supratau.. paklausus jo: ar jis nori testi tai kas tarp musu vyksta, atsake: jeigu pasakyciau, kad ne-meluociau, bet jeigu pasakysiu taip, irgi bus negerai.. tai kaip ta zmogu suprasti? mes beprotiskai daug laiko praleidziam kartu.. sedim universitete, o po jo, taip pat nebuna dienos, kad nesusitiktume.. ir kas kvailiausia, kad nuo siol as turesiu i ji ziuret ir nors zinosiu, kad galiu ji tureti salia, turesiu tik vepsot i ji.. argi tai nebeprasmiska? argi tai logiska? nesuprantu ir mane tai nervina..
situacija lyg ir tokia, kad jis mane atsume, bet as nesijauciu atstumta, as zinau, kad galiu ji isprovokuoti, kaip ir visus pries tai buvusius kartus.. ir dabar nezinau, kaip man elgtis.. mane tikrai kamuoja nesupratimas..juk mums gera kartu, na tai kas, kad tik fiziskai.. na taip.. man gera su juo ir dvasiskai, nemanau, kad ir jam kas blogai tuo atzvilgiu.. tiesiog jis nori myleti, bet nemyli, bet ar gali atsirasti abu jausmai iskart? niekas negarantuoja, kad praejus kuriam tai laikui, tai neatsiras.. o jeigu ir neatsiras, tai kodel negalima leisti laiko, dukstant? kodel save stabdyti ir galvoti apie ateiti, jeigu viskas taip vyksta, reiskias turi vykti, juk vienas zmogus, niekada nieko nepadaro, visusose zmoniu santykiuose dalyvauja du asmenys.. jis to norejo, as taip pat.. suprasciau, jeigu viskas butu pasibaige vienu kartu, deja taip nepasibaige.. o gal ne deja.. suprantu, kad veliau galbut butu dar sunkiau, bet.. bet kodel nepabandzius? as juk is jo nieko nereikalauju.. nenoriu, kad jis vestu mane prie altoriaus.. nereikalauju is jo vaiku.. as tik noriu turet geri, salia saves.. argi tai nuodeme? argi prasau per daug?
as net neverkiu.. nes zinau, kad viskas tuo nesibaigs.. bet lysti prie jo irgi nenoriu.. nenoriu jo spausti.. duoti laiko jam pagalvoti? nesamone.. nezinau.. nervina.. nes nesuprantu..

tuscia.. asaros rieda skausmu..o zinot ju ta suru skoni? tai jis dar ir dreskia.. tas surumas.. jis palieka zymias odoje.. slykstu..

va taip viskas ir buna.. tik pradek dziaugtis, tik pradek galvot, jog gali buti laiminga, viskas ima ir subliuksta.. tokis nemalonus jausmas.. bet toks... asaros sruva skausmu..
as jo nesuprantu, o tikrai labai noreciau, regis tarp musu niekada nieko ir nebuvo, va tai ir yra slyksciausia, kad viska zinom tik jis ir as.. niekas daugiau.. ir matyt jis zino, kad niekam to nepasakysiu.. nejau, jus visi vienodi? niekad nesuprasiu ko jums reikia ir ko jus norit..
laime, kadanors virsta nelaime..
silpnumas.. bet toks.. toks bjaurus.. nieko nebenoriu, nieko..
nebeeisiu daugiau niekad is namu, nes uz duru laukia kazkokis blogis.. lauke, nieko gero nera, as tikrai tai zinau..
verkiu, o jis man dar sake, kad niekada neprivers manes taip jaustis, deja.. jam nieko nedarant as jauciuos dar blogiau..
silpna..
baiges, tai kas galbut galejo buti grazu, jau nieko nebenoriu.. nieko.. nenoriu net jo.. nes as jam tikrai neidomi.. jis mane ignoruoja.. o as kaip kokia tikrai kvaila blondine, lakstau paskui ji, bandau atkreip demesi.. ir pasirodo kas kart taip apsigedindavau.. taip zeminaus..
viskas.. man viskas baigta, bent siandie tai tikrai, o kaip bus rytoj- nezinau..
bet kaip nebesvajoti? kaip vel is naujo sutrypti sukurta grozi mano galvoje? ir vel viska prarandi.. tas praradimo skonis.. lyg suru, lyg skauda. lyg surumas drekstu..
kodel as dabar verkiu? na, kodel?
mes negalime buti kartu, nebenoriu jo daugiau matyt, nes man per sunku..

eina.. (turetu buti keletas stipriu keiksmazodziu) deja..
kazkokia nesamone.. bet tokia didele, kad dar niekad neesu tokios turejus..
o ar galima buciuoti akimis? o myletis?
va. istrigau tokioj bedoje..
negaliu liesti, negaliu buciuoti, negaliu noreti.. zmogaus, kurio geidziu ir kuris nuolatos buna salia.. ir ne todel, kad as noreciau to viena, o todel, kad turim paslapti..
blem, man darosi sunku bendrauti.. as bijau net i ji ziureti, nes man per sunku, nes as jo noriu, o ziurint tas mano noras kyla dar smarkiau, o juk turiu tvardytis.. turiu..
juk turim paslapti.. nepajutus jo, jauciuosi tokia nepasotinta, kad negaliu negalvot apie ji..
na, tas gyvenimas ir siuncia visokiu isbandymu..keistuolis..
cha, o gal bent ji susapnuot galeciau? butu begalo gera :) jau beveik 6 dienos, kai negaunu tiek, kiek noreciau gauti.. nu ir savijauta, noris stugauti.. pykti.. arba tiesiog priremti ji prie sienos ir pulti, kaip gyvuliui, plesti drabuzius nuo jo, buciuoti, kandzioti :) jeij, na ir gyvulisku inkstintu mes zmones turim :)
bet vistiek gera :)

juk zinot ta siaubinga jausma, kai aplink daug zmoniu, o tu jautiesi tokis vienisas, lyg butum visai negyvenam pasauly, juk zinot tai.. pritvinkus kazkokios neapykantos aplinkiniams, pilna pagiezos ir pavydo.. neturiu to, ka noreciau tureti.. ar bent maniusi, jog turiu.. nekenciu dabartines savo busenos ir net neisivaizduoju, kaip jos atsikratyti.. nezinau ko noriu.. lyg noriu miego, lyg noriu valgyt, bet paemus kasneli, jauciu, kaip mane iskart supykina.. galva sukas ir dreba visas kunas.. ir tai mano savijauta, naujuju metu savijauta.. noreciau verkti pasislepus mazame kamputyje, bet ar asaros ka nors pakeis, ar asaros isvis gali ka nors pakeisti??
nenoriu, nenoriu taip jaustis.. bet kazkas manyje vyksta ir as nesugebu su tuo susitvarkyti..
noreciau klykti ir dauzytis.. noreciau, kad viskas pradingtu, noreciau uzsimerkt ir nesijausti daugiau taip.. nenoriu..
jau senai taip jauciausi.. gal as pervargus.. gal pasidariau itin jautri, bet ir tai mane erzina..
kodel? kaip visada kyla klausimai, i kuriuos tikrai nezinau kaip atsakyti..
noreciau ka nors apsikabinti, bet ar galiu tai padaryti? nebent viena is savo gausybes meskinu..
kodel? kodel zmogus turi jausmus ir kartais beprotiskai slyksius.. vis dar drebu, vis dar..
pamirsti viskas kas buvo, nekreipti demesio.. teisingiausias sprendimas, bet ir tai sunkiai pavyks.. juk zinot..

o ar zinai ta nuostabu jausma?
kai kunas ir siela troksta kazko svetimo..susizavejimas ir noras gauti viska, ka kitas gali duoti kyla su kiekviena sekunde. taip gera..bet taip.. kad sunku viska nusakyti zodziais, kai svelnumas vercia tavo kuna virpeti, kai svelnumas sukelia siurpuli.. kai prisilietimas, privercia uzmirsti kvepavima..kai dusti pasitenkinimu..ar gali buti kas nuostabiau? kai buciniai tokie saldus ir troskiami.. kai viskas taip trapu ir uzgniauzta dvejuose asmenyse.. tik tu ir as.. beprotiskai gera..

Vaziuoju autobusu, jis sustoja mano stoteleje, zinau, turiu islipti, nors mano akys vis dar nepamaitintos. Atsistoju ir zingsniuoju prie duru, trokstu, kad jos kuo greiciau atsidarytu, ir as galeciau begti. Begu namo, noriu verkti ir rekti, bet zinau negaliu. Noriu namo, kuo greiciau namo, ten galesiu verkti ir rekti skausmu, nenoriu su niekuo juo dalintis. Kaip tycia niekaip neikisu rakto i duris, neatsirakinu ir pratrukstu, nespejau pareiti namo.. Skauda mintis.. negaliu prisiminti tavo veido, ranku ir kuno, negaliu prisiminti tavo akiu, negaliu, neistengiu. As nebepamenu.. neprisimenu nieko, negaliu pamatyti taves savo vaizduoteje, as nebezinau, kaip tu kvepi, ir ar isvis turi kvapa...praradau tave.
Kas sitaip zaidzia su manim? Sedziu autobuse, vaziuoju namo, pykina, o pasukus veida pamatau tave, negaliu to suvokti ir spoksau..Ilgai to daryti negaliu, nes nezinau ar tai tikrai tu.. nusukus veida, pajuntu kaip nutirpsta rankos, o tada ir visas kunas tampa nevaldomas, as jo nebejauciu, jis tampa mintimis..nedrasiai atsisuku, matau gilias akiduobes, skruostikaulius, nosi, bei lupas, nusisuku..tas profilis mane ziauriai trikdo..Zvairuoju, stengiuos dar ka nors pamatyti, iziuriu viena ausi, o kaip atrodo tavoji? Esi toks dailus, noriu pamatyti visa tavo veida, bet kazkodel neleidi..kodel neleidi man to padaryti? Jauciu, kad jau supratai, jog spoksau. Mintyse sukasi: tai tavo sancas, reik issitraukti popieriaus lapuka ir uzrasyti savo numeri..deja.. Deja, to nepadariau, neisdrisau. Dabar vadinu save baile.. Mano sancas galbut vis dar vaziuoja autobusu, galbut juo vaziuoji tu.. Man baisu..
Jauciuosi apgauta, mane isdure mano mintys, protas, akys ir kunas.Sutriuskinai mane. Galvoju, kad reik tau paskambint ir pasakyt, kad nusipirktum bilieta i mane.
As verkiu, bet rekti neistengiu, o taip noreciau, gal su mano riksmu iseitum ir tu. Noriu, kad pagaliau tai ivyktu. 
Stodama is savo vietos, esu dar nepraradus vilties, maniau, kad atsisuksi,bet..
Tikiuos ten buvai ne tu.

Dievų "kerštas"
Dievai, vieną kartą supykę ant žmonių, kam šie nuolat daro, kas uždrausta, susėdo pasitarti, kokią bausmę jiems paskirti. Po ilgų svarstymų nusprendė atimti iš žmonių laimę, nes juk aišku, kad jie vis tiek nemoka ja naudotis. Paklaustas, kur geriausia būtų ją paslėpti, vienas iš dievų atsakė:"Paslėpkime laimę paties aukščiausio kalno viršūnėje, ten jos žmonės niekada nepasieks!" "Ne, - atsiliepė kitas, - beieškodami laimės, žmonės kada nors užlips ir ten. Aš siūlyčiau paslėpti laimę pačioje giliausioje jūroje!" Dabar paprašė žodžio trečiasis dievas. Jis pasakė:"Beiškodami laimės, žmonės suras ją ir ten. Aš sugalvojau tikrai puikų sprendimą:paslėpkime ją pačiuose žmonėse, jiems niekada nešaus į galvą mintis jos ieškoti tenai!" Šiam sprendimui pritarė ir kiti dievai.

.prisiskaiciau tiek gero, kad virpa sirdis, virpa kunas.. tokia busena buvo jau senai mane aplankius..bet prie viso man svyra rankos ir jauciuos beviltiska, galvoju, smegenys vis siuncia kazkokius keistus impulsus i pasamone, kad kazka dariau ne taip, kad kazkur klydau, bet viska sukuriau as.. as pati.. ir viska sukuriau labai silpnai.. nesistengiu del savo gyvenimo, nesistengiu del saves.. bet nemoku nieko keisti.. nemoku gyventi kitaip, nemoku visko vertinti kitaip, o tai labai keista.. nes nezinau ar as to norejau ir siekiau, ka dabar turiu.. o turiu, nieko.. kyla egzistenciniai klausimai.. supratau tik viena, kad galbut gyvenimiskai as esu isprusus, bet kitaip.. kitai savo pusei daviau per mazai.. bet.. bet ar ne per velai apie viska susimasciau? ar dar mano gyvenimas priklauso nuo manes? ar as dar kada nors galesiu ko nors siekti?nezinau, kaip i viska atsakyti.. bet nezinau ar dabar laikas ieskot atsakymu i situs klausimus..
kodel noriu verkti? o gal net ir verkiu..
kodel dziaugiuos del kitu zmoniu laimes, bet suprantu, kad i savo laime investavau per mazai.. ir kodel tai suprantu tik tada, kai viskas padaryta?
nesamone.
pagalvoju apie visus, tik ne apie save, manes sitame gyvenime nera.. o kur as? kur as?
kodel as nieko nenoriu ir nieko nesiekiu? kodel vis dar kaip mazas vaikas galvoju, kad kazkas viska padarys uz mane, kodel galvoju, kad man uztenka tik buti?
nejau, kiekvienas laime siame gyvenime atrandame skirtingai? bet, zinau, kad norim to pacio.. pilnavercio gyvenimo, bet..
kiekvienam ir pilnavetis gyvenimas yra skirtingas..
nenoriu buti, nenoriu gyventi, nenoriu.. tik kartais tai uzmirstu.. uzmirstu, kad nenoriu, isijauciu i gyvenima ir gyvenu ji.. bet ar tai sazininga jo ir mano atzvilgiu?
kaip viska pakeisti? ar isvis yra jegu ka nors keisti?