Tuo ir skiriasi zmones vieni nuo kitu, kad vieni yra kur kas jautresni, nei kiti, kad viska isgyvena dvigubai stipriau.. myli labiau, kencia smarkiau.. juokiasi uz visa pasauli, verkia lyg skausma jaustu pirma karta.. sypsosi, lyg noretu kazka pasakyti, akimis noretu ka nors nudeti.. visas kunas lyg gyvas, lyg kiekviena kuno vieta turetu jausma..
Nori duoti tiek, kiek patys savyje neturi.. duoti, nieko nesitikedami atgal..
Atiduoda viska..viska, kas yra.. patiki.. sukuria tiesa, kuria nori tiketi, gyventi ir kvepuoti.. o veliau.. patiria jausma, lyg siela juos isduotu, lyg noretu iseiti, lyg siela issizadetu kuno, garuotu i aplinka..
Stikline vaza. Stikline vaza, kuri krenta.. Uzsilaikykit toj akimirkoj, kad suprastumet jausma.. busena, kurioje gynenu, tai laukimas, kad issitaskysiu i visas puses.. pabirsiu mazomis sukemis, kuriu neimanoma suklijuoti, neimanoma atstayti vazos.. negalima atstatyti manes..
Lyg snaige krintanti is dangaus, trapi ir zavi.. nepasieksianti zemes.. tirpstu.. lieku be veido, be sielos...
http://www.youtube.com/watch?v=QcEcDhiABew&feature=related

du simtai devynesdesimt sestas puslapis, septyniolikta eilute nuo virsaus:
"- Sit kaip. "
buriuosi is knygos.

Galejau apsimesti, kad atsakymas nieko nereiskia, taciau galvoje isniro prisiminimai.
Buvau nusprendus nieko nesakyt, nes norejos labai daug. Dabar bijau, kad per velu.

jaustis reikalinga pasidare it kokia liga.. o ji pasireiskia dvejopai: negaliu nustot sypsot arba nesulaikau asaru..negaudama demesio pradedu sirgti.. blaskausi nerasdama, nei vietos, nei ramybes.. jau senai mane supo tokia tustuma. ir isvis. kiek galima apsimetineti laiminga? pavargau.. pavargau tik viena kazko noreti. pavargau reikalauti. noriu but saugi.. noriu but maza mergaite, kuri savo galvoje vis dar raso ta tobula pasaka.. kuri veliau gi issipildo. bet juk uzaugus busiu stipri. na, tada taip. visiem jum leidziama trypti tai kas man brangu.. Regis ir pati mintelejau kelis kart ant saves.. bet tai jau nieko nekeicia.

kartais taip sunku myleti ir jausti.. kartais taip sunku suprasti.. kiekvienam zingsnyje buti atstumtam.. kunas nutirpsta.. jis atsisako.. atsisako visko ka tu duodi.. o kolkas tai ka duodi- nuodai. Nekenciu, kai tau blogai.. tuomet man dvigubai kliuna.. pasaulis sukasi ne i ta puse.. bet pakeisti jo krypti kolkas as bejege..

kartais aplanko tustuma, bet kartais ta tustuma buna tokia nemaloni ir slegianti.. kad net nezinai kur paslept akis nuo paties saves..viskas taip kankina ir vargina..
priimi sprendimus, kuriu negali laikytis.. bandai tukstanti kartu apgaut save ir vis nepavyksta..
taip noriu atsiplest nuo taves, kaip paukstis pakyla nuo zemes i dangaus platybes..
noriu pamirst tave ir issklaidyt tavo kvapa.
noriu verkti, bet ne del taves.. noriu verkti del savo jausmu, kad negaliu isakyti ka jausti ir ko ne.. viskas atrodo taip beprasmiska..

o visada svajojau graziausias savo akimirkas dovanoti tau..
ta pirma, skarbvu zvilgsni, kuris pasako daugiau nei zodziai.. ta pirma, isimintina susizavejima, kai pamacius negali atitraukt akiu, bijodama ka nors praleist.. net rankos mosta.. ta pirma drasu zodi, labas.. pirma ranku susiraizgima, apkabinima.. pirma bucini, kuris trunka visa amzinybe ir buna toks saldus.. pirma juoka drauge, pokalbius iki paryciu.. pirma ryta, kai pramerkus akis, pamatai tavasias..
bet.. kai nori daug duoti, kitas greiciausiai ne visada nori tiek daug imti..
norejau is taves tiek gauti, kiek negalejai duoti.. bet as vistiek emiau..
gal todel man visada atrode, kad saugot tavo miega yra kur kas svarbiau, nei miegoti salia.. gal todel man visada atrode, kad geriau daugiau i tave ziureti, nei kalbeti..
as tiesiog norejau buti tavo, priklausyti tau, o gal net gyventi tavyje ir tavimi..
daug pirmu ir graziu akimirku man dovanojai, kurios visada priklausys tau. aciu.
bet ne visada buvai teisingas, kaip ir neesi..

taves nekesti darosi kazkas tai tokio ypatinga.

uzteko ir paciai dienos, kad viska suprast.. zinot, ta slykstu jausma, lyg butum mazas vaikas ir kazko negautum.. tada pyksti ant viso pasaulio.. didziausia beda yra ta, kad mes i diena praleidziam gal 10h. kartu.. jeigu ne daugiau.. ir ziuri i ta zmogu, visas kunas kirbzda, kad jo nori, zinai, kad gali ji gauti, bet stengies nepasiduoti,atsilaikyti, kova su savimi..slykstu.. bet gal ir gerai, idomiau gyvent.

o kazkur skaiciau, kad  meile trunka trejus metus, pasirodo, kad net tikru tikriausios knygos meluoja..
dabar galiu tik pasakyti, o viskas buvo taip grazu..

visa laik jo klausdavau, ar dar tau neatsibodau.. ir stai.. atejo ta diena, kai jis tai pasake... pamates mano suglumusi veida, jis lyg ir megino teisintis:
- na, ne.. tik truputuka, tikrai, tik labai nedaug..
bet man to uzteko..
uzteko, kad pasijusciau kitaip.. tie zodziai, lyg atstume mane nuo jo.. nezinau kodel.
nusivylimas.. niekada nenorejau jam atsibosti..dabar nebenoriu jo daugiau matyti.. blem, man skauda.. nenoriu jo matyti.. dar niekad taip nera buve..nenoriu jam rasyti,nebenoriu net sypsotis jam, ar liesti..
gal ir pati pavargau..
verkiu..
nes jauciuosi silpna. be jo, as silpna.. jis buvo mano ramybe, ramybe, kuri leisdavo man visada jaustis saugiai.. jaustis taip, lyg visas pasaulis priklausytu man.. o dabar jauciu, jog nera jokio pasaulio priklausancio man..
nebera nieko.. nera mano jausmo. nera jausmo jam.. tuscia.. lyg tuscias stiklainis su uzsuktu dangteliu..niekas negali ieiti, ar iseiti..jis skaidrus.. ir matai, kad jame nieko nera, taip ir manyje.. visiskai nieko neliko..