Atsibosti..

visa laik jo klausdavau, ar dar tau neatsibodau.. ir stai.. atejo ta diena, kai jis tai pasake... pamates mano suglumusi veida, jis lyg ir megino teisintis:
- na, ne.. tik truputuka, tikrai, tik labai nedaug..
bet man to uzteko..
uzteko, kad pasijusciau kitaip.. tie zodziai, lyg atstume mane nuo jo.. nezinau kodel.
nusivylimas.. niekada nenorejau jam atsibosti..dabar nebenoriu jo daugiau matyti.. blem, man skauda.. nenoriu jo matyti.. dar niekad taip nera buve..nenoriu jam rasyti,nebenoriu net sypsotis jam, ar liesti..
gal ir pati pavargau..
verkiu..
nes jauciuosi silpna. be jo, as silpna.. jis buvo mano ramybe, ramybe, kuri leisdavo man visada jaustis saugiai.. jaustis taip, lyg visas pasaulis priklausytu man.. o dabar jauciu, jog nera jokio pasaulio priklausancio man..
nebera nieko.. nera mano jausmo. nera jausmo jam.. tuscia.. lyg tuscias stiklainis su uzsuktu dangteliu..niekas negali ieiti, ar iseiti..jis skaidrus.. ir matai, kad jame nieko nera, taip ir manyje.. visiskai nieko neliko..