Atjojo zovada naujieji -
Medinio žalio žirgo metai
Per žolę ir žalias ražienas,
Asfaltu ir tokia pat nuotaika...

Atjojo, žinoma, per greitai –
Ir kaip visad - netikėtai...
Ir nieks jau nebeleis brastoj
Pakeisti arklį ar medinį žirgą.

Lai nuostabiausi metai bus -
Žalioj žolėj eiliuosime žirgus ...
Tebūna metai geresni kūrybai,
Ir lengvesni užaugs sparnai ...

Tai kas, kad jie mediniai -
Juk tokios pačios mintys...
Jei skaitot šias eilutes dabar...
Kinkuosite pavasarinę sėją...

Po pažastim apžergęs žirgą -
Pirmyn žingsniuosim sparčiai,
Bamblys trimetis jodys tėvą...
Gyvenimui atsigulant į užmarštį.

Gal rudeniop skaičiuosime rečiau
Praradimus – vien to linkėti – daug,
O sau linkiu, kad kitą met -
Ko ko, bet sniego būt daugiau...

Ir nusižvengiu mintyse.

5(7) Blokuoju save „Padėka Lygininkams“
Publikuosiusi ekuryba.com
Jei paskaitysit būsiu dėkingas :)


Štaui baigiu gyvenimo (eilėraščių) ciklą,
Prieš kalėdas vos spėjęs ateit.
Iki vėlykų gavau kritikos krikštą,
Dar nespėjęs eilėmis suklykt...

Atsidūriau net ne tvartely,
O kvadratinėj smėlio dėžėj.
Keturiais kuolais apkaišytoj
Kur, nuo gyvenimo slepias karaliai keli.

Lietuvoj mūsų tiek maža begimsta,
Tiek maža nori pradėti rašyt,
O šie Pagalviniai atima kančią,
Kurią išjauti, kad galėtumei kurti...

Rasykų dėžėj smėlis įšąla į grumstą
Jūs negirdit, kaip jie dungsi į dangtį,
Nes gyvus naujokus bandot užkasti,
Palaidoti juos giliai užmirštam sąsiuviny..

Smėlio dėžėj išsikasėt vilkduobę,
Pridengėt lygiais keliais ir saule.
Viliojot mane, kad paskatinsit kurti,
Apkasai juk vilkduobe tampa patiems.

Dėkoju:
Marionečių nervų tampytojui Lėlininkui,
Akmenuotai...,
Veidrodžiui...,
Avokadui...,
Infantilui...
Ir kitiems svieto lygininkams
(čia praleidžiu komentaras jų komentaram):

Dėkingas, kad neleidžat, kaip noriu rašyt.

Kažkieno iškreiptuse jausmuose
Pasirodžiau nepatyręs ir silpnas,
Patikėkit - nekaltas, jei serga sarkoma
Poezija atplėšta nuo gyvenimo isčių.

Štai tokie jūsų nesąmonių lygiai.
Tik naivūs tikis įveikti juos patys.
Neišgirdo, prie manes nepriėjo išminčiai
Tad einu, kaip pasiūlėt, pats ieškot išminties

Kitas eileraštis bus skirtas trims išminčiams

Ant tilto „J.I.“

Susitikę ant tilto, ties vilnele
Mes prasilenkėm tyliai ir oriai.
Nuėjai tik nužvelgus mane.
Nekvietei sekti tave. Ir nereikia.

Gal pykai, kad Tavęs neskaičiau.
Nepažinai manęs savo raštuose.
Nežinau. Tu skendai pati mintyse,
Kurių nebespėjai gyviesiems palikti.

Man tik žvilgsnio būtų užtekę suprast.
Kaip jauties be saviraškos formų
Be teptukų, plunksnų ir žodžių,
Kaip išsaigoti norą viltingai gyventi.

Visa tai plikai šiame esamajam krante
Ir žvilgsniu sviedei: – Te naudokis.
Tereikia išmokti gyvenimu džiaugtis,
Dalintis kūd\ryba, kol esam gyvi su kitais...

Man žvilgsnio pakako, kuriuo
Atsigręžęs lydėjau nuolstant tave
Man jis sakė, kad kelio ieškoti
Reikia kažkur giliai savyje...

Juk menas neduoda atsakymo,
Kaip gyventi neperėjus tilto...

Stovėjau ant tilto, ties tava vilkija,
Jungiančio gyvus su norėjusiais kurti.
Šokti norėjau į juodąją gelmę.
Tu praeidamas man pakuždėjai.

Nevanduo tai, tik - gyvenimo upė.
Ir į saują įdėjai norą jaustii ir kurti.
Palikai be noro – nuo tilto nupulti,
Suglumusį, su baltu lapu be raidžių.

Palinkėjęs man likti šioj purvinoj pusėj,
Išėjai ten kur šviesu ir tau bus gerai.
Tavo pažadą trinamas aš vis dar tęsiu.
Ir laukiu kai upėje baigsis vanduo.

Kas nekenčia manęs, tas rašo ir kala
Taisykles jausmams ir saviraiškai.
Ir aš neišmokau skaičiuot necenzūrą,
Matau gyvenimą tokį, koks būna...

Trinamas aš išblykštu, susiglamžau.
O raidės manyje ryškėja raukšlėse.
Gyvenimo proza atsispindi eilėse.
Net laikas jau neišblukins užrašytų minčių...
__________________

Vėl žengiu per tokį pat tiltą
Per Vilnelę, ties Bernardinais.
Matau siluetą moters, kuri seka tave.
Kažin ar užkalbins mane?

Įdomu, ką ji man palinkės...

Poeto kelias, tai – pats poetas...
Ne kelias jį nuves, o jis kitus,
Pasirinktasis kelias tai – tik du keliai,
vienas į save, o kitas žmonėse.

Žmogaus natūra juk yra tokia,
savas mintis jis priima lengvai,
o tavo mintys ieško kituose takelio,
kai tavo kelias prasideda ir pasibaigia tavyje.

Reikės surasti kelią sau į širdį,
žmonių mintimis išmokti išsakyti,
pamiršti tai, kas rūpi tik vaikystėj,
sunkiausia bus išsižadėt savęs numirus.

Reikės savoj širdy atrasti ir išjausti
tai, ką  norėsi pasakyti tu kitiems,
Reikės išmokti girdėti savas mintis
kitų lūpose sulaužytas, sugrįžusias pasiguosti

Numirus poeto kelias ves toliau...
Ne kelias jau jį ves, o keliai į jį,
Jei buvo, kas tave ištrintą kopijavo,
Tu dar ilgai gyvensi mūsų eilėse...

3 (7) blokuoju save “Tiesiau penkis…”

Būdamas be lygio “tiesiau penkis”
Maniau, Jūs lygį tą jau užsitarnavote
(ir nepavydit pažangos naujokam).
Laikiau keturis - ištiesęs priekin,
O nykštį skersą nukreiptą į viršų.

Neištiesėt man dešinės - nepasilabinot.
Apsimetėt, kad tik Jūs rašyti mokat.
Už nugaros nerodydami spaudėt
Nykščius tarp didžiojo ir smiliaus.

O gal nukirsti ranką aš tiesiau?
Už eilėraščius dar neparašytus.
Atitraukiau ir pamačiau -
Kuolus iš panagių jau styrant.

Suskaudus, susispaudė pirštai.
Į kumštį su nykščiu į viršų. 
Ir gavosi ženklas „liuks“*
Skirtas mano lygio vertinimui.

Įsivertinu aš Jūsų nesiklausęs,
Nuolat keturiais kuolais į save.
Ir lieku nepasisveikinęs ir nesuprtęs
Jūsų pirštų kombinacijos...
(išmintingai slepiamos už nugaros)

_______
* JAV skaičiuoti vienetą pradeda nuo nyksčio.

Sveiki mirtingieji :)
Nevandenis užsiblokavo galutinai ... įvertinimas 1(4)

Prisipažinkite , kas užblokavote ir ištrynėte Nevandenį ?, dabar liejate dirbtinas ašaras, o kiek palaidojote tik ką pradėjusių rašyti eiles parašydami kuolus paieškokite šiame portale Nevandenio eilėraščių - nerasite :(
Administracijai , reikalauju, Nevandenio vardu, peržiūrėti rašančių žmonių blokavimo ir vertinimo politiką,
Nuo kada in Memoriam - balsuojama ir vertinama?
Turėkit nors lašelį žmoniškumo - poetai :(

2(7) blokuoju save „Ruletė“ (pašlifuotas variantas)

Liko šeši paprastučiai eilėraščiai.
Tiek, kiek - lygių ir šovinių revolveryje.
Nemėgtu lošt, tačiau, pasiūlėte taisykles,
Nors nenorėdamas, pasiūlymą jau priėmiau.

Tikroj ruletėj, pats lošėjas suka būgną
Ir šauna sau į smilkinį. Gal - išgyvens?
O jūs užsitaisėte kuolais bevardžiais
Ir laikote įrėmę į pakaušį vamzdį.

Nekritikuojat - nežvelgiate tiesiai į akis
Užsimerkiat spausdami, žinot - neprašausit,
Visi juk šoviniai graverio įdėti į vietas,
Tik, gaila, marškinius apsitaškyti galit.

Iššaunat. Šiek tiek pasmirsta - nejazminais,
Kulkos vėl nepramuša žemaitiškos makaulės.
Bėda - iš žodžių beprasmiai komentarai byra
į kompiuterinę atmintį - pakeitusą jums sąžinę.


(Štai paskutinį kartą pagalvoju -
nežels ten dobilėlis penkialapis.
Bet penktas eilėraštis bus.
Rytoj - tokiu pačiu laiku... :)

„Ruletė“

Liko šeši paprastučiai eilėraščiai.
Tiek pat, kiek būna šovinių revolveryje.
Nemėgstu lošt, tačiau pasiūlėte taisykles,
Nors nenorėdamas, pasiūlymą jau priėmiau.

Tikroj ruletėj, pats lošėjas suka būgną
Ir šauna sau į smilkinį - gal išgyvens?
O jūs užsitaisėte užnuodytais kuolais
Ir laikote įrėmę į pakaušį vamzdį.

Nekritikuojat, nedįstate pažvelgti tiesiai į akis
Užsimerkiat iššaudami, žinot, neprašausit,
Visi juk šoviniai graverio įdėti į vietas,
Tik, gaila, seilinuką galite apsitaškyti .

Iššaunate, šiek tiek pasmirsta - nejazminais,
Kulkos nepramuša žemaitiškos makaulės.
Bėda - iš jūsų vamzdžio tiktai mėšlas byra,
Deja, ant jūsų kompiuterinės sąžinės ramios.

Paskutinį kartą pagalvoju -
nežels ten dobilėlis penkialapis.
Bet penktas eilėraštis bus.
Rytoj - tokiu pačiu laiku...

1(7)  Blokuoju save

Blokuoju save ir savo eiles
Tave kviečiu tai daryt
Man liko septyni eilėraščiai -
pakankamai laiko išnykt...

Prisigraibęs kuolų
išdidus išnykstu
tikiu, aš dar liksiu
kažkur tavoj atminty...

Mano eileraščių prasmę
tu jau turėjai širdy
dabar išbandysi pati
gyvenimu ir sava patirtim...

Ne eilėraščiai buvo banalūs
tai gyvenimas jiems banalus.
Man jis krėsdavo pokštus
likdavo žaizdos eiliuotos širdy...