Silencijos Lele,
Jusu Dienoraščio komentaras
.
.
Žmogaus bukumas žodžiais lupasi
plyšta lūpos ironijos vagose
akimirkomis metai, amžiai trupinas
po medžiu suolas - beribės visatos vieta

Susisukusiam paukščių take, 
visai pakraštyje vieniša planeta 
plevenanti Saulės dėmių šviesoje 
dar šilta - užtat tolimai artima.

Aš rituosi į galaktikos pakraštį
ir vis tolstu nuo savo šaknų
tarp žvaigždžių kometų debesys veliasi
viliuosi prie buko kamieno gįžt.

Paskutinę žvaigždę akių kampučiais
apkabink obuolių baltuma
atsisėski priešais bukumą
nebijok, mes jau pasiekėm riba... juk žinai Kuria?

balsas iš šiūkšlių dėžės:

Nesistenėk ir tu šiais žodžiai
publikaciijai juk jie netinka
todėl apnuoginu juos tau.
Ir išpažinties einu tuojau.

Jaučiuosi baisiai nusidėjęs
ir taip blogai eiles parašęs
per daug širdies idėjęs.
Ir kritikų dėl to neatsiprašęs

Raidele, Tu neverta nei vieno balo
Joks kritikas pagarbintas abrozėliu
keliais stulpeliais ir gudriu vardu
Iki šios vietos neskaitys ir mus ištins


Atspėk, kaip greitai mes
šiukšlyne susitiksime:)
Gal einame brangioji
spausdintis bet kur kitur ?


juoda raidė baltam:

Žengi nedrąsų žingsnį tamsoje...
Į nežinomybę besislapstančią nakčia...
Žinai...kad ten...tamsos gale...
Tavęs jau laukia šypsena...

Tu eiki drąsiai...prieik artyn...
Paliesk tą skraistę...numesk žemyn...
Ten niūriame tamsos gale...
Tavęs jau laukia šypsena...

Girdi...?... To tunelio gale...
Tavęs dar laukia šypsena...
Tu nesustok...prieik greičiau
Priglauski sapną kuo arčiau...

Jauti...?... Karšta širdis tuksena...
Tik dėl Tavęs jinai gyvena...!...
Vien Tu gali išvesti ją iš čia...
Gali padovanoti šviesą man nakčia.

Nesistebeki mano žodžiais
Jie gimsta slepiningoj naktyje
Skriedami internetine erdve
Gal sušildyti Tave...

Labos nakties ir gero ryto!***

Atsakymas po valandos:

Ejau aš tuneliu, kaip tu sakei
tamsoj, pasiramtydamas tik sienom,
klubdamas ties atšakom
viliojančiom iškrypt iš kelio

Tikėjau, kad tamsos gale ...
tenai , kaip tu snibždėjai
manes jau laukia šypsena,
kurią Tu man žadejai.

Į žodžiu ritmą žingsniai ėjo
kur eilės strigo, jie ant kelių klupo
kur liejosi laivai - skubėjo
širdies plakimas tunely skambejo.

Girdejau aš plakimą aiškų
lyg butu plakusi mana širdis
tai žingsniai tolumon aidejo
vedami beprotiškos aistros matyti

Jaučiau kaip karštis veržės iš krūtinės
alsavo šūviais man i nugarą
kai rodės tikslą pasiekiau aš jau
suabejoti kvietimu nesuspėjęs

Nuo tos šviesosas aš apkau,
tai šypsena apakino mane,
gal būt per daug arti priejęs
nespėjau užsimerkt prieš ją...

Štai aš apsvilęs visas prieš tave,
bet man dar liko rankos ir širdis,
dar trokštanti kažko šviesaus
ir nenustojusi gyvenimo mylėt mintis

Štai stoviu nuiogas prieš altoriu.
Tu priverti mane vėl apsigaubti sutana,
kad aklas padoriau atrodyčiau
prieš damą balta vestuvine suknele……..

Baltas Lapas

2006/11/24,  Juoda Raidė:

Apglėbčiau žvaigždę, kur pro langą virpa,
Skliaute palikčiau pėdas ir brydes
Ištiest sparnus norėčiau ir pakilti
Virš to pasaulio, kuriame įklimpome abu.

Matyčiau gal tada ką žvaigždės slepia
Kokie pasauliai dar supa mus
O kaip norėčiau dar kartą gimti
Ir su vakare žvaigžde keliaut skliautu.

Gyventi duota mums tik kartą,
Tiktai kartą perdega širdis.
Gyveni - ir mokaisi kas dieną,
Bet gyvent nemoki, ir gana.

Tu vėl su manimi, švelnusis mano drauge
Tu esi dangaus žvaigždžių šviesa
Tu mano minčių kūrėjas ir valdovas
Tu susimąstymas vakaro valandų

Srovena širdyje laukinis svaigulys
Į tavo klausimus atsakymo vis ieškau.
Nuplaukia ilgesys lietaus debesimi
Rusena sieloj vis slopinama ugnis.

Aš žinau jog ilgiuosi tavęs tavose eilėse.
Laukiu tavęs ateinant ir suvirpa širdis
Kai tavo vardą matau įrašyta ekrane
Kai neateini-naktis užspaudžia tyliai
Pavargusias akis.

Jei kada nateisi, nukris šio ilgesio saulėtos rasos
Ir laimė pažinimo manęs neaplankys,
Kaip tu - ir aš elgiuosi, ieškau meilės
Ir džiaugiuosi ją atradus posmuose tavuos.

Neklausk manęs kas bus ir kaip,
Aš dabar, kaip išdžiūvęs daigas,
Geriu vyną bundančių jausmų
Ir nenoriu nubaidyti baltos balandės-lapo
Mūzos tavų eilių

Būki  sapnuose naktų manųjų
Širdimi aš jausiu, kad esi šalia
...


Baltas Lapas (atsakymas):

Štai rytas aušta pirmutinis
šiam likusiam gyvenime ...
Tikiu, kad liks eilėraštis
palikęs sieloj pėdsaką
be atsako gyvenime.
Paliks kasdieniniai darbai
ir nekasdienės svajonės
tai padaryki ką nors tai,
kad prisimint galėtum,
kai leisis paskutinė saulė
ir patekės žvaigzdė vakarė.

Aš gyvenu štai paskutinį kartą
ir sutinku saulėtekį gal būt taip pat
Tu vakarės, o aš aušrinės paulštis.
Nesusitinkam, nors tai ir ta pati žvaigždė
keliaudami link jos, mes susitikt turėtum
jei laiką pasirinktum, ir būčiau atkaklus,
tu būtum patiklesnė ir nebijotum praregėt.
 
Štai rytas aušta pirmutinis
šiam likusiam gyvenime ...
linkėdamas gražios dienos
aš žadinu Tave gyvenimui
ir jausmui.......
ir naujom svajonėm,
ir jųjų išsipildymui ........
............
Linkiu aš viso to tik
Tau ir tavajam ...

Amen,

keliaujam į šiušlyną

Puikiai parašei-išgyvenai
idėjai daug širdies-jausmų
rašyk toliau, giliau, ryškiau...
tik to aš tau linkiu :)

O jūs rašykit, juk jūs galite gražiai rašyti
Jūs nepriversi kritikų atsiprašyti.
Jei Tu skaitysi žlugdytojų aršiausių
kvailas ir nesuprantamas eiles
tu neišmoksi nuoširdžai rašyti...
ir tas, kam tu rasai, taves nebesupras

o tu rasyk ... vistiek rašyk :)

Išeinu publikuotis aš į šiukšlių dėžę
ten tikiuosi dar rasit mano eiles
pradėtas slaptai vienam žmogui rašyti
tai buve bandymas parodyt jausmus

Atėję jaunūsų poetų teisėjai ir kritikai
iš portalo "nerašyk@fuck.of"
ištrynė mano pirma eileraštį
kurį išdrįsau atvirai parašyt...

Į mano pašto dėžutę prašom nešikti