Aš ne už save - už kitus sirgau,
Kaip poetui dera, atsidaviau,
Už jaunus, pramokusius rašyti,
Nemokančius jausmų tausoti.
Šaukiau aš ugnį į save, kovojau,
Deja likau toks, kaip visada -
nesuprastas, tik sau teisingas,
Bet niekas neįtikino manęs
Kad šis pasaulis nevaisingas,
Ir, kad bergždi visi geri darbai,
Aš dar kovosiu už teisybę ir
Protestuodamas išliksiu savimi...

VALIO!  Likimo, Broliai - Sesės,
Ir man visus eilėraščius ištrynė :: )))

Dabar aš baltas lapas - koks buvau
pirmam eilėraščiui užgimstant

Dėkoju už palaikymą visiems,
ir tiems , kas manęs nesuprato

Dabar, galėsite skaityt dienoraštyje,
ir retkarčiais mane kitur matyti

Dovanokit, kad ugnį, priėmęs į save,
aš jūsų posmų neapgyniau

Aš nekerštingas, bet vis vien, manau,
visi sulauksim savo atpildo

Atseikėta juk mums bus ir už tai
Ką mes atidavėm ir ne kitiem...

Sugryžta juk tiesa ir melas atgalios
šiame ir kituose gyvenimuose

Aš myliu ir mylėsiu jus
Nors tai ir LIETUVA :)

Tu angelas baltas esi - nepatyręs
Išėjęs pažvelgti į žmones ITyruose.
Lyg žvakės vaškinės liepsnoje
Nusvilai baltųjų sparnų galiukus.

Jie žlugdo tave, sako, užgrūdint norėję,
Kad taptum patyrusiu angelu sargu,
Kad viską išjatus realiame gyvenime,
Tuo pačiu, jiems patiems padėkotum.

Jų tikslas pagauti Tave, atimti Tau norą,
Meilės lyrą, jaunystės svajones, kūrybą,
Kad dėliotum beprasmių žodžių dėliones
pritartum ir šlovintum jūjų rašybą ...

Atmink tu juk angelas, nors ir mergaitė,
Tu dar ieškai savęs, nors moki mylėti,
Tau dar išmokti reikės - negaunant dalintis
Būti angelu sargu, be meiles kitiems...

Jei tau skauda, žinok, iš Tavęs daug ko tikis,
tik bando nuo savo rašybos apdraust...
Negali juk tu būti baltu angelu sargu 
Žiūrėt, kaip liepsnoja svajonių sparnai...

Trintojėliams


Rašau aš tiems, kas trina
ir atima kitiems visas eiles...

Prašau - palikit autoriui nežinomam,
Nevykusį, gal būt, beviltišką eileraštį.
Net nusikaltelis, nužudęs motiną,
Juk turi teisę - į paskutinį žodį.

Nebūkit budeliai banalūs,
Jei nesuprantat paprastų eilių.
Nebūkit duobkasiai poezijos,
sulyginantys jausmą su arimu

Palikite autoriui nežinomam
Teisę į savo nuomonę ir stilių
Troškimą išsakyt eiliuotą žodį
būti nesiprastu, bet mylimu

Gal būt tai buvo pirmas ir paskutinis
Bandymas, ižiebti ugnį savyje,
Išvystyti sparnuotą mintį ...
Ir susitikti sielos brolį - sesę

Palikit paskutinį šansą -
Pasirinktą eileraštį - tegu blogiausą
Nuo to jūs nenuskursite,
o gal kazkam numirti ir mylėti bus lengviau

Juk paskutinį šovinį palieka miško broliui -
už norą kurti ir gyvent laisviau

Prašau netrinkite kitų
Nors čia ir LIETUVA

Rašau eilėmis

Rašau eilėm ir vėl, kaip visad...
Žinau , ką reišia eilėraščio eilutė
Ji vejas jausmą, naują mintį,
aš vos suspeju pavyt ir užrašyti

Ne veltui ji vadinasi eilutė
juk negali iš jos ištraukt žodelio
pakeisti jį kitu kokiu ... ištiesint
Pridėjus darosi koktu skaityti

Iš posmo negali išmes eilutės,
kaip natos ar žodžio iš dainos.
mane gali tu tik ištrinti visą
nuskursdama pati, papildai tik mane

Manai, kad trindama nebedarai
tik sau labai blogai. O gal kitiems?
Tu prisimnki savo pradžią 
tikiu, rašei idealiai ir be klaidų :)

Prisiminiau istorijoje buvo jau tų,
kurie norėjo matyt pasaulį idealų.
Su Hitleriu ir Stalinu jie lošia kortomis 
iš Tavo sąžinės, dalindami mintis Tavas

Dabar tik dvi, tu neramiai miegi
Truputi nenusikloji koja
jei pamatuotum butu tau
37, 6*C Trisdesimt septyni ir šeši.

Temperatūra mano rupesčiu
Tau krenta, krenta
Aš ligą perimu, o Tu sveiksti
Temperatūra trisdešimt septni ir penki.

Pasiverti ant kito šono, susapnuoji saule
Apsikloji, ir šilumą jauti
Ir pamažu sveiksti
O aš jauči, kad pats turiu trisdešimt septynis su nuliu

Lengvai suprakaituoji, prabėga drebulys
Silčiau dar užsikloji, nuspiri kažką
ir atsidusus, įkvepi laisviau
Temperaturos vis mažiau

Ir štai ateina geras sapnas
Prisiglaudžia jis prie Tavęs,
Apsikabina ir supaudžia
Liga neištveria, pabėga nuo Tavęs

Atsėlina ji pas mane,
Aš nesipriešinu, jaučiu, kaip susergu
Taip pat pačiai kaip ka tik Tu sirgai
Pas mane trisdešimt saptyni ir du

Mana galva sunki sunki
Akis truputį vartant maudžia
Nosyje pasitempia snarglys
Štai ligą perimu aš į save.

Ir štai Tave išgydžiau
Sapnuosi tu gražius sapnus,
kurios langvai pamirši, kaip mane
Mana temperatūra viršijo tave.

Nepyk jei ryt aš nerašysiu
Nebeturesiu aš jėgu ir noro
Tikek aš padariau tikrai nedaug
Tik tiek, kiek aš tikejau,
kiek aš galėjau, kiek jėgų turėjau

Jei jausies Tu sveika šiandien
Su lengvu virpuliu galvos,
Žinoki, kad liga lengvai juk nepraeina
Ir nepalieka pasekmiu jokių

Kažkas sugeręs tavo ligą
Kažkodėl pasijaučia geriau
Galbut, kad nėra jam svarbiau
tiketi, kad Tau daug geriau

Atsikratai pati ligos,
neužkrėtei kitų
Ir gydytojai Tau kartos
Geriausia sveikti be vaistų

Tikėki, kad Tu pasveikai pati
Juk Tavo organizmas jaunas
Juk prietarais tikėti nemadinga
Ir nereikia kaip manęs....
Tau 3, 2 man 39*C

pp. Žmogus, kuriam tai buvo rašoma, kitą rytą pasveiko...
2006-10-17

Naujokų bėdelei, nepadėjusiai kuolo

Kada čia kritiką nuvalkiojo ir kas?
Prašau man atsakykit ;)

Ačiū, kad palinkėjot dideles bėdos,
tik formą patariu aš skirt nuo turinio.
Įdomu jums eileraštyje butų tai,
ko patys nesuprastumet visai
ir išsiduoti kvaileliu nepanorėję
įvertintumėte tik labai gerai.

Dabar ištrinsite mane,
anokia čia bėdų bėda ;)

Aš pažadu, kad paskutinio taško Tau
gyvenime šiame, dar greitai nepadėsiu...
Išliksiu toks, kokį mane sukūrei mintyse
Drąsus ir išmintingas, nors rašantis eiles

Prisipažįstu man kartais nepakakdavo jėgų
gyvenimo atkarpoje padėti tašką.
ir vėl pradėti viską iš pradžių,
lyg iki šiolei būtų negyventa.

Tai ką užbaigdavau aš stengiausi
išsaugot savoj atmintyje giliai,
nors ir žinojau, kad pratęsimo,
klaidų pataisymo - jau nebebus

Apgaudavau save, galvodavau - trumpam
išlikdavo tai neapsakomai ilgai...
Norėdavau nujaust, kad to jau nebebus
likimas krėsdavo kvailas išdaigas vėl

Savy ieškojau priežasties pasaulio,
kuris vis gręžės, sukos nuo manęs
Suvertęs bėdas sau, likimui pasiguodęs
panirdavau į darbą , dabar - savas eiles

ištrauka... ne šiam portalui

Man gera vien tiktai žinoti
kad yra ten toli kažkas,
kuris gal būt tave supras
bet rankos neišties tikrai...

Parodaksalu, bet tai tiesa
ryžtingai veikti pradedu tada,
kai kelio atgalios jau nebėra
ir negali prarasti visko - ko neturiu

Tada veikiu ir negalvojiu apie save
apie gyvenimą , jo gilią prasmę,
tik pastebiu, kai pildosi svajonės
vaikystėje jau pamirštos senai...

Per prievartą išpildęs slaptą norą
Sustoju , ir prisivčiu nustebti,
kaip visa tai išeiti paprastai galėjo
išnyko, atrodo, neįveikiama kliūtis...

"."

Padėtas taškas daug man reiškia
Visų pirma, tai - pradžių pradžia,
ir galimybė vėl pradėt iš naujo
gyvenimo ruletėj suktis likime

Tašką aš dėčiau sakinio pradžioj
kiekvienam sakiny įterpčiau dvitaškį
gale minties padėčiau daugtaškį
o viską aš užbaigčiau šypsena (kabliataškiu ir skliausteliu.... ;)

Aš supratau, šam saite galima rašyti,
pamiršus paprastumą ir jausmus,
čia nuoširdumo nieks neskaičiuja
už jį čia ištrina visas eiles...

Čia sąlyga yra viena tokia
turi išsižadėti vardo, pašto,
ir pasidengt lyg stora skūra
nauju nežinomu slapyvardžiu.

Čia kuriama, nepaisan logikos,
nužudant mintį ir save, ar motiną
paskleidžian visišką absurdą,
čia forma daug svarbiau už turinį.

Rašyk, nusišnekėk, nusigalvok,
kentėdamas, žudydamas prajuokink
Jei taves nesupras, žinok, įvertis,
bet ar bus nuo to geriau - aš nemanau.

O jei pradėjai rašysi nuoširdžai ir banaliai

Prisieki kurti, kai niekas nebeleis rašyti
aplinkui vertins nesuprantamas eiles
atungs kompiuterį, išmes iš saito,
norės, kad tu pamirštumei raides.

Dar prieš rašydamas, truputį pagalvok,
ką nori pasakyti ir kam skiri eiles,
o jau rašydamas paslepk mintis ir širdį
bejausmiams nepasiekiamoj kertėj.

O visų svarbiausi turėki TĄ, kam tu rašai,
kas tave supranta ir be žodžių
klaidose ižvelgia gilias mintis
ir laimina Tave toliau Rašyti :)