Medinis juokas, stiklo ašaroms sudužus į Letargu alsuojančias grindis.

Sugavau Laiką. Dabar po vieną nutraukysiu Jam visas kojas. Paskui paliksiu kankintis. Nebebėgs taip greit bjaurybė..

O, baltos sienos beribės!

Noras yra, vaizdiniai ir jausmas yra, bet trūksta žodžių.. kodėl naktis su manimi taip žaidžia?
Šypsosiuos rytui, jei jis grąžins šį neparašytą kūrinį.
O gal tylos spalvom ant sapno tai nupiešt ir užmiršt?

Girto ryto dusulio pažadinta. Nerimo mezginiu ir klausimų vijokliais apsisupau.. šalta man. Nieko nebesuprantu, ieškau savęs. Vien svetimi, kažkada dėvėti veidai. Kvailos šypsenų grimasos..

Kai prieisi, nurink nuo mano veido praeito savaitgalio smiltis. pajusk odos skonį, deja, nebe sūrų. Gal tada dings pilka nuo veido, o lūpos pražys purpuru. gal ir ne..

Kvailiai išbalusiais veidais žiūri į mėnulį ir šypsosi. Tai paskutinė tokia naktis..

Žvakių liepsnos daina. Bestuburis vėjas padovanojo man šią dieną lygiai prieš metus besišypsodamas. Šiandien švenčiu jos gimtadienį.. Medžių šakos nupynė mums namus, nakties dangaus skliautas saugojo nuo audrų, o saulė, nusileidusi tąvakar dukart, atlaidžiai šypsojosi. Jos motiniškas akis lyg veidrodis atspindėjo jūra. Mano kojas glostė šaltis..tik virpėjau ne dėl to. Jutau, kad tai kažko pradžia..
Neklydau.

Užmerkus akis skaičiuoti, laukti, klausytis širdies plakimo, kuris nėra tolygus.. jaustis beviltiškai.. dienoje ieškoti nakties, žaisluose - realybės.. kalbėtis pašnibždom su tukstančiais savų veidų, tarp jų pasiklysti, nerasti to vienintelio..kuriame dar gyvas paskutinis tavo bučinys..

tik laiko skonis ir erdvės kvapas..

mėnulio šokis veidrodžiuose, dvelkiant nakties kvapams.. skristi, palikti..

aš kada nors atsibusiu.. žalios žolės apkabinta.. tamsos žiedų bučiuojama ir glamonėjama.. atsimerksiu ir tada galėsi nurinti šypsnius nuo mano lūpų.

Pinu kasas kasdienybei. Bandau iššukuoti kiekvieną nerimą ir baimę.. jos akys pilnos ašarų. galbut per stipriai pešu?

Užsimerkiu, besiliejant netvarkingiems garsams. Statau butaforines sienas, kad pavyktų nors kiek atsiribot nuo Jos. Smegenyse atsivėręs lopinėlis Sacharos džiovina mintis ir jausmus.
Jie atsparūs. Vis tyliai prislenka ir paliečia nieko nesitikinčią atbukusią širdį..nudiegia visą kūną. Šačio virpulys sutraukia kiekvieną mikroskopinį raumenelį. Akys prisimerkia.. ant baltų sienų karštis piešia vaizdus iš vakar.
Šiandien aš negyvenu. Manęs šiandien nėra..

stovėjau vidury Lukiškių aikštės ir užvertus galvą klausiausi lietaus. gėriau lašus. šypsojausi.. vandens šnibždesiams.
kažkas lyg stumtelėjo.. aplink akis įbedę į grindinį vaikčiojo žmonės, karts nuo karto keiksnodami pamišelę, besišypsančią į niekur. bet jos čia nebebuvo.. ji dėliojo naujo pasaulio štrichus ir po truputėlį laužė tiltus, kurie ir taip jau neitin tvirtai rišo su kasdiene ryto pilkuma..