apsvaigus nuo šalčio ir miesto žibintų
vaikštau kasdieną asfaltu numintu

:)

Vaikštau šiek tiek virš žemės. Jis klausė, kaip jaučiuos.. Tvyrau. Jis katiniškai šypsojosi, kai taip pasakiau..

I wanna taste you but your lips are venomous poison
You're poison, running through my veins
Poison
(c) A.C.

Naktimis nemiegančios akys mus stebi. Galbūt dėl to nejauku vaikščioti patamsy.. Toks jausmas, lyg ant nugaros nutūptų keturi šimtai keturiasdešimt keturi žvilgsniai iškart.

Rudens duktė

Neramūs sielos vėtrų gūsiai įpynė merdinčių margaspalvių lapų į plaukus. Skruostu nuriedėjo lietaus lašas. Ledinės akys žvelgė šiltu žvilgsniu, kuriame atsispindėjo visas rudens jaukumas. Pamėlusiom rankom ji rankiojo žvilgančius kaštonus, žaižaruodama nuo temperatūros žvilgančiomis akimis, slėpė juos  prakiurusioje kišenėje. Lyg nesibaigiančias mantras murmėjo šešėliais tapusių draugų vardus, retsykiais pratrūkdama nesuvaldomu juoku. Ji judėjo pirmyn. Link.

Seniai išaugtų batų nutrintos kojos raudojo krauju. Atsirišęs šniūrelis kabinosi už viso ko, tarytum vedamas į egzekucijos vietą. Bet žingsnis po žingsnio ji artėjo.

Pagaliau ji stabtelėjo. Priešais tyvuliavo vėjo šiaušiamas dumblinas vanduo. Ilgai rausėsi sulopytame krepšyje, kol rado prirašytą dienoraštį. Lapas po lapo ji plėšė prirašytus lapus... 21...22....23. Paskui lankstė. Galiausiai apsisuko ir šypsodamasi ėmė šlubščioti urzgiančio miesto link. Užmiesčio tylą vėrė tik  skęstančių dvidešimt trijų popierinių balandžių klyksmas.

Rudens duktė

Neramūs sielos vėtrų gūsiai įpynė merdinčių margaspalvių lapų į plaukus. Skruostu nuriedėjo lietaus lašas. Ledinės akys žvelgė šiltu žvilgsniu, kuriame atsispindėjo visas rudens jaukumas. Pamėlusiom rankom ji rankiojo žvilgančius kaštonus, žaižaruodama nuo temperatūros žvilgančiomis akimis, slėpė juos  prakiurusioje kišenėje. Lyg nesibaigiančias mantras murmėjo šešėliais tapusių draugų vardus, retsykiais pratrūkdama nesuvaldomu juoku. Ji judėjo pirmyn. Link.

Seniai išaugtų batų nutrintos kojos raudojo krauju. Atsirišęs šniūrelis kabinosi už viso ko, tarytum vedamas į egzekucijos vietą. Bet žingsnis po žingsnio ji artėjo.

Pagaliau ji stabtelėjo. Priešais tyvuliavo vejo šiaušiamas dumblinas vanduo. Ilgai rausėsi sulopytame krepšyje, kol rado prirašytą dienoraštį. Lapas po lapo ji plėšė prirašytus lapus... 21...22....23. Paskui lankstė. Galiausiai apsisuko ir šypsodamasi ėmė šlubščioti urzgiančio miesto link. Užmiesčio tylą vėrė tik  skęstančių popierinių balandžių klyksmas.

prirakinta prie uolų svetimam krašte semiu pavogtas mintis. Valdau akimirkos karalystę. Esu akimirkų princesė. daužau širdis.. kas akimirką.

parduosiu raktus nuo savo širdies ežero laumėms užkerėti. Užleisiu akis kasomis, kad daugiau nieko nematyčiau.

mergaitė garbanotais plaukais ir giliomis žydromis akimis, užsnūdo dideliame baltos rožės žiede besišypsodama. skaidrūs kvepiantys žiedlapiai saugojo kiekvieną išgyventą stebuklą..

jis nurinko jai nuo veido ašarų perlus, užbūrė žvilgsniu, prikalbino akimis ir valiūkė šypsena ėmė žaisti skruostų duobutėse..

du metukai. Mergaitę, Meilė vardu, auginsime toliau..

Radau laiko. Pilnom saujom skinu meilę. Ašaros išdžiūvę. Pasauli, galbūt grįšiu. Kai gyvent atsibos..

Nebesusitvarkau savo gyvenimo skudurų.

Nuskyniau mėnulį.