Šiąnakt mano venomis tekėjo meilė ir vynas..

Auksinių žibintų ir lietaus šokis. Balos, drėgmė, šaltis, tačiau kažkur viduje taip gera ir jauku. Antradienis virto savaitgaliu. Pastarąjį pati pardaviau ir išdaviau.. žinoma, paskui buvo gaila, bet.. žaidimas principais - taip aš gyvenu, kai pradeda tirpti vidinės rimties sienos.. Vakar irgi jų nebuvo.. tik aš ir dangus verkėm.

šalta..

vejas išpynė kasas, atlaso suknele permerkė lietus ir ašaros. Per subraižytas blauzdas tekėjo kraujas, o balta kakta po truputį niaukėsi.

Sulaukiau.

lyg stiklą kramtyčiau, o smegenyse kas nors bandytų pritaikyti ekonometrinį modeliavimą...

Rudens derlius: sloga, kosulys, liudesys ir rupesčiai.. labai jau sąžiningai viską skinu šiais metais.

Kalėjime. Kasdien po max 8 valandas.. Netgi grotos ant langų. Damn, univeras..

Apgalvotos minčių sruogos lengvai krenta ant beveik skaidrios baltos odos, vos pramerktų žalių akių. Kaktos raukšles išlygina snauduliu virtusi ramybė. Svetimo rankos liečia lūpas, girdo krauju.. lyg tai turėtų įkvėpt gyvybę ir priverst kvėpuoti vėju, šiluma, žiedais. Beviltiškai atsitraukia. Pagaliau.. Ore skardi varnų kranksėjimas, besidaužantis tarp plikų namų sienų... Ji užmigo nukritusių lapų glėbį. Lauks savo princo, kuris ateis tik po šešių mėnesių..ir dar tris mėnesius lies gėlas ašaras tirpdydamas ledą, kol galiausiai pražys bučiniu..

krenta lapai.. prakvimpa liudesiu.

sumindžiota dar viena diena, kukliomis akimis žvelgianti iš padilbų. Aš ją pardaviau, kasdienė rutina nupirko, sutrypė, pamynė, išjuokė.. mano skruostus vagoja kadaise tekėjusių ašarų vagos. Sensta širdyje žaidžiantis vaikas. Akys užgęsta, balsas dar kartą šiek tiek gyviau sušvokščia, galiausiai pavirsta vėjo šnaresiais...