Rudens duktė

Neramūs sielos vėtrų gūsiai įpynė merdinčių margaspalvių lapų į plaukus. Skruostu nuriedėjo lietaus lašas. Ledinės akys žvelgė šiltu žvilgsniu, kuriame atsispindėjo visas rudens jaukumas. Pamėlusiom rankom ji rankiojo žvilgančius kaštonus, žaižaruodama nuo temperatūros žvilgančiomis akimis, slėpė juos  prakiurusioje kišenėje. Lyg nesibaigiančias mantras murmėjo šešėliais tapusių draugų vardus, retsykiais pratrūkdama nesuvaldomu juoku. Ji judėjo pirmyn. Link.

Seniai išaugtų batų nutrintos kojos raudojo krauju. Atsirišęs šniūrelis kabinosi už viso ko, tarytum vedamas į egzekucijos vietą. Bet žingsnis po žingsnio ji artėjo.

Pagaliau ji stabtelėjo. Priešais tyvuliavo vėjo šiaušiamas dumblinas vanduo. Ilgai rausėsi sulopytame krepšyje, kol rado prirašytą dienoraštį. Lapas po lapo ji plėšė prirašytus lapus... 21...22....23. Paskui lankstė. Galiausiai apsisuko ir šypsodamasi ėmė šlubščioti urzgiančio miesto link. Užmiesčio tylą vėrė tik  skęstančių dvidešimt trijų popierinių balandžių klyksmas.