labai raudonas rašiklis...

Aš vėl esu 11c...
Puiki svetainė www.klasė.lt
kas pasiilgot klasiokų , rekomenduoju:)

Lituanistų profesinis bajeris | 2003 11 20 11:52:50 |

Pgaal Alngų uvernitetsio triyjimnėus ridažių tavkra ždojye vkaisiši nearvsbi. Sbavru, kad pimra ir pakustinė radėis btūų svao vieoste. Vsia ktia glai btūi ttoali neąsmnoė, ir tai ntreudko sakttyii ir suraspti. Tiap yra tdėol, kad mes skatimoe ne atksirmois raiėmdis, o išistais žožaidis.
NK naujienos

,,...Pagaliau juk negalejau pamirsti nuolat gresiancio pavojaus, jog kas nors is draugu ims ir susituoks arba taps rumu isradeju.Susikuria viena diena laisva bendrija, biciuliai nuotykiu ieskotojai, ir dumia kur akys veda, kai uzeina upas-siaip ar taip , yra is ko pasirinkti, visas pasaulio zemelapis-o paskui staiga jie ima niekuo nebesidometi.Pradeda troksti silumos.Issigasta lietaus.Ima kaupti daiktus, kurie nebetelpa i bagaza.Kalba tik apie niekus.Jie nebenori niekam ryztis ir ima elgtis priesingai, negu iprate.Anksciau jie kele bures, dabar meistrauja lentyneles porceliano indams.
Bet blogiausia buvo tai, kad, savaime suprantama, tuo uzsikreciau ir as, ir kuo maloniau man buvo drauge su visais sedeti prie zidinio, tuo sunkiau buvo likti laisvam ir drasiam lyg juru ereliui.Brangus skaitytojai, ar jus suprantate mane?As buvau suvarzytas,ir vis delto galiausiai niekuo netapau, o audra siautejo ir sniokste lietus..."

pasiilgau...

"Mirusius nuogus priims kaip draugus
Vakarų mėnulis ir vėjas;
Nors jų raumens iširs ir kaulai sugurs,
Alkūnės ir pėdos palies žvaigždes;
kas protą praras, tas dangų laimės,
Kas nugrims į marias, prisikels iš gelmės;
Kas mylės, tas žus, bet meilė nežus;
Ir nebus mirties karalijos.

Ir nebus mirties karalijos.
Vėjų šaly, po vamdens sūkuriais
Jie ilgai ilsėsis nemirę;
Ant kankinimų suolo nesuvirpės,
nesuvaitos įsukti į ratus;
Sąžinę persmelks blogio dyglys,
Ir tikėjimas perskils į dvi dalis;
Tiesa subyrės, bet nepasiduos,
Ir nebus mirties karalijos.

Ir nebus mirties karalijos.
Nei žuvėdrų klyksmo jie negirdės,
Nei bangos ošimo pakrantėj;
Kur žydėjo gėlė, nebebus gėlės,
Ir žiedų neapsunkins lietus:
kas protą praras ir gyvybę praras,
Tas ir vėl prasikals pro mirties drobulę;
stiebsis į saulę, kol saulė suduš,
Ir nebus mirties karalijos.

(Dylan Thomas)

Kai Nielso Bohro, vieno genialiausių pasaulio fizikų , Nobelio premijos laureato, paklausė , ar jis tiki, kad pasaga , kabanti virš durų,neša laimę,jis atsakė:"Gali tikėti, gali ne, vis tiek neša."

"Jau ir tavo pasauly žiema,
Tai žiema be sušalusio sniego,
Ir aplinkui tokia tuštuma
Ir beprotiškai norisi miego.


Tavo žalias tylus kambarys
Tarsi užmirštas vasaros skėtis,
Tu vienintelį draugą turi -
Nužydėjusį dygų erškėtį.


Kai aplinkui netikra tylu,
Kai nežmoniškai balta ir tuščia,
Dūzgia laiko verpikas uolus,
Jis tikriausiai suvalgys ir mus čia.


Ir ateina graži valanda-
Tarsi liūdesio sniego prisnigo
Jau išblyškusi saulės laida,
Jau ir tavo pasaulis užmigo.

-Tu jau bendrauji su ja, vakar buvai kavinėje, o sakei , kad susipykai...
-Na, taip, aš nedraugauju, bet kalbuosi...
-Vadinasi, tu ne nedraugauji, o tik nutolai...



P.S.Išaugi draugą kaip seną uniformą(arba jis tave), apsilenki , nutolsti...Šnekiesi, bendrauji ir lauki, kad kažkada gyvenimą vėl matuosim tuo pačiu kvėpavimu...

Ir kaip jums , internautai, sekasi suderinti 2 erdves :realybę ir virtualybę?Kurioje jūs esat tikresni?kurioje jūsų yra tik vienas?
Retoriniai klausimai...
Palmyra sakė, kad geriausiai internete jaučiasi ŠAULIAI..Vadinasi, ir aš...
Bet kartais aš jaučiuosi nesmagiai...Nes nesinori trintis su bailiais, kurie klonavęsi vienai dienai, išpila savo pyktį ir pagiežą.Nemėgstu  metamorfozių provakacijų.Nemėgstu dideliai ambicingų kūrėjų.Nemėgstu realybės schou, kai TV žiūrovai mėgaujasi atpažindami savo gyvenimo detales ar šaipydamiesi iš kitų silpnybių...
Na, maža, kas man patinka, ar nepatinka...Esu čia, vadinasi,  irgi dalyvauju žaidime...VIRTUALYBĖS... PRALAIMIU.Nes nemoku suvaidinti savęs, tingiu klonuotis, neturiu laiko blefuoti...Stengiuos būti savimi, kaip įmanoma panašesne į  NORMALIĄ 40 -metę...Nes nenoriu,kad susitikus realybėje, tos iliuzijos apie DVASIOS BROLIUS ir MITAS apie SAVE sugriūtų...
Esu rašykuose,nes tai atvira erdvė -įsivaizduoju, kaip atrodo kai kurie žmonės, kaip jie bendrauja...MAn patinka, kad tai ne iliuzijinių ir komplexuotų žmonių priebėga,o GYVŲ žmonių galimybė dalintis saviraiškos džiaugsmu ir saviieškos kančiomis...
Vis dėlto , manau, aš LAIMIU taip galvodama, nes nejaučiu baisaus kontrasto tarp mano elgesio ir gyvenimo šiose dviejose erdvėse ...
O kaip jūs?

"Tau plėšia galvą?Nebijok to jausmo, nes aš pažįstu tą skausmą..."- kai šitaip paguodė sūnus,aš pagalvojau ne apie bjaurybę virusą, vis dėlto privertusį pamiršti įprastą darbų ritmą ir likti gyvuliuoti namie...
Aš staiga pastebėjau , kad mano požiūris į baimę kitoks.Vaikai(bent jau mano) bijo to ,ko nepažįsta:tamsos, vienatvės, senatvės, ligų...
O aš ,atvirkščiai, bijau tik to , su kuo teko susidurti...Visokių sutapimų, detalių, tų pačių kvapų, nuojautų...To, kas primena nesėkmę, netektį, ligą,vienatvę, senatvę...
kai naują draugiją, susibūrusią kelionėje, apima euforija nuo būsiančio bendravimo, mane truputį apima baiminga nuotaika...nes žinau, kad šis noras netruks išblėsti, nes jam neužteks laiko...Kai sutinku nuostabų žmogų, su kuriuo norėtųsi sulaukti senatvės, baimė sukužda, kad tam neužteks  vieno mano likimo...
"Koks keistas skausmas-tarsi krokodilo nasruose...Ai, nieko tokio - juk to nesu patyrusi..."