,,...Pagaliau juk negalejau pamirsti nuolat gresiancio pavojaus, jog kas nors is draugu ims ir susituoks arba taps rumu isradeju.Susikuria viena diena laisva bendrija, biciuliai nuotykiu ieskotojai, ir dumia kur akys veda, kai uzeina upas-siaip ar taip , yra is ko pasirinkti, visas pasaulio zemelapis-o paskui staiga jie ima niekuo nebesidometi.Pradeda troksti silumos.Issigasta lietaus.Ima kaupti daiktus, kurie nebetelpa i bagaza.Kalba tik apie niekus.Jie nebenori niekam ryztis ir ima elgtis priesingai, negu iprate.Anksciau jie kele bures, dabar meistrauja lentyneles porceliano indams.
Bet blogiausia buvo tai, kad, savaime suprantama, tuo uzsikreciau ir as, ir kuo maloniau man buvo drauge su visais sedeti prie zidinio, tuo sunkiau buvo likti laisvam ir drasiam lyg juru ereliui.Brangus skaitytojai, ar jus suprantate mane?As buvau suvarzytas,ir vis delto galiausiai niekuo netapau, o audra siautejo ir sniokste lietus..."