"Tau plėšia galvą?Nebijok to jausmo, nes aš pažįstu tą skausmą..."- kai šitaip paguodė sūnus,aš pagalvojau ne apie bjaurybę virusą, vis dėlto privertusį pamiršti įprastą darbų ritmą ir likti gyvuliuoti namie...
Aš staiga pastebėjau , kad mano požiūris į baimę kitoks.Vaikai(bent jau mano) bijo to ,ko nepažįsta:tamsos, vienatvės, senatvės, ligų...
O aš ,atvirkščiai, bijau tik to , su kuo teko susidurti...Visokių sutapimų, detalių, tų pačių kvapų, nuojautų...To, kas primena nesėkmę, netektį, ligą,vienatvę, senatvę...
kai naują draugiją, susibūrusią kelionėje, apima euforija nuo būsiančio bendravimo, mane truputį apima baiminga nuotaika...nes žinau, kad šis noras netruks išblėsti, nes jam neužteks laiko...Kai sutinku nuostabų žmogų, su kuriuo norėtųsi sulaukti senatvės, baimė sukužda, kad tam neužteks  vieno mano likimo...
"Koks keistas skausmas-tarsi krokodilo nasruose...Ai, nieko tokio - juk to nesu patyrusi..."