Labas, broli...Aš žinau, kad tu čia ateisi ir pažiūrėsi, kaip gyvena tavo laukinukė sesuo...Labai išsgandau tavo rytinio skambučio, nors juk pati laukiau atsakymo...Bet aš prisimenu Jono skambučius -neturim tėvo, neturim mamos...Aš jų bijau -rytinių, braukiančių gyvenimą netektimis...
Aš atvažiuosiu šeštadienį...Taip, tu man nieko nepasakysi apie mano eiles, apie mano dienoraštį...Aš žinosiu, kad tu skaitei...Kaip žinau, kad mylit mane -abu mano vyresnėliai  -tik niekada to nepasakysit...Mūsų niekas nemokė, kad apie jausmus reikia kalbėti garsiai...Pamenu, vaikystėj ,pas tėvus ,nedrįsdavot manęs pasveikinti:Jonas palikdavo dovaną išvakarėse, o tu anksti ryte, kai dar miegodavau...Atseit miegodavau -aš matydavau , kaip jūs tipenat tyliai prie stalo -ir džiaugiausi , ir liūdėjau savo tolimais -ir visada artimais- broliais...Geros tau dienos,akmenini...Jūsų sesuo tikrai numegs iš dilgėlių marškinius, jei virsit juodvarniais...

Marija ir Ragana...Rūpestinga, jautri,atleidžianti ir nepriklausoma,išdidi,vieniša...Kaip (Marija)Šatrijos Ragana...Man ji atrodo labai artima...Gal tik nuotaika...

Dukters naktiniai pamąstymai apie laiką:Baisiausia gyventi 30 -mečiams...Jie nei jauni, nei seni...Keistoka būsena(P.S.Ji nežino, kad yra dar Infantilus...)Bet tu nesijaudink,tu nesi sena, nes sena ir aš, juk senstama nuo 12 -os...

Gal kas neturite kur saugiai laikyti briliantų -arba bent idėjų naujiems kūriniams?Kreipkitės.Dar namuose liko laisvų - nesugipsuotų -galūnių...Po namus kibilkščiuoja briliantinė koja(tėtė),o iš paskos tipena briliantinė ranka(vaikas)...Ir turtuoliai kartais verkia...

Jaučiausi kaip paukštidėje(kaip pas maestro Anderseną)...Verkė bjaurusis ančiukas...Tyliai susigėdę tylėjo mano paukščiai...Dužo tylos siena...Biro žodžiai iš širdies į širdies...Tikiu savo paukščiais, tik kaip bjaurųjį ančiuką išmokyti laukti?..

Prisiminiau vasarą...Na, tai kas , kad chloruotame baseine...Puiki atrakcija po išgyvento pirmadienio...

buvau Suvalkuose-ne veltui ją vadina šveicarija...Labai gražus ruduo-prisikvėpavau jo tiek, kad užteks ir žiemai...

Nurijau savo nuoskaudas ir pasakiau,atleisk'...Laukiu atsakymų-sulaukiau tik lietaus...O norėjosi pasibastyti marių pakrantėmis, pažioplinėti ir parinkti išplautų medgalių -tikrų skulptūrų...

Namai vėl gyvi.