Labas, broli...Aš žinau, kad tu čia ateisi ir pažiūrėsi, kaip gyvena tavo laukinukė sesuo...Labai išsgandau tavo rytinio skambučio, nors juk pati laukiau atsakymo...Bet aš prisimenu Jono skambučius -neturim tėvo, neturim mamos...Aš jų bijau -rytinių, braukiančių gyvenimą netektimis...
Aš atvažiuosiu šeštadienį...Taip, tu man nieko nepasakysi apie mano eiles, apie mano dienoraštį...Aš žinosiu, kad tu skaitei...Kaip žinau, kad mylit mane -abu mano vyresnėliai  -tik niekada to nepasakysit...Mūsų niekas nemokė, kad apie jausmus reikia kalbėti garsiai...Pamenu, vaikystėj ,pas tėvus ,nedrįsdavot manęs pasveikinti:Jonas palikdavo dovaną išvakarėse, o tu anksti ryte, kai dar miegodavau...Atseit miegodavau -aš matydavau , kaip jūs tipenat tyliai prie stalo -ir džiaugiausi , ir liūdėjau savo tolimais -ir visada artimais- broliais...Geros tau dienos,akmenini...Jūsų sesuo tikrai numegs iš dilgėlių marškinius, jei virsit juodvarniais...