Kanarėlės krenda į Kanarus. ten joms nereikia šalikų. ir čia n erek ia.

žali žiogai ir mažos rausvos kanarėlės gainiojasi nuo karštos saulės pageltonijusioj pievoj. tai, kad pasirodė saulė, yra gerai. grįšiu, kai pieva sužaliuos.

žiogai liuoksi laisvi kaip papūgos. tarp lianų. baltos, gelsvos kuoduotos papūgos. gerklės visiškai nebeskauda. galva kaip puodynė. todėl papūgos vienspalvės. lauksiu, kada atsiras daug spalvų. tyrimas tęsiasi.

žiogai atkibo nuo sienų. ir gerklės nebeskauda. kaip viskas susiję, kaip fiziologiška. mėšlas. vadinasi dažnai poezija ne poezija- diagnozė. klausimas- ar atsiriboti nuo fiziologijos dvasios stiprumu ar pasikliauti blyn savastimi, mmmrrr

Žiogai vilnoniai ant sienų tupi. smulkiais kibiais galūnių dantimis įsikibę į tinką. tinkas nebyra. skauda gerklę. fiziologija absoliučiai susijusi su vaizdiniais. grįšiu prie žiogų anginai traukiantis, patikrinsiu, ar jie taip pat neatplėšiamai į tą sieną sukibę.  vaizduotėje iškylantis pilkai žalias dangus taip pat neišvengiamai sako apie liguistumą. pilką spalvą statistiškai mėgsta ligoniai, o žalią gydytojai.

tylaaaa

mėšlas yra mėšlas, nebūtina ragauti, norint įsitikinti

kai žalia kad net žalia
o mėlyna toli
baltai suvystęs kelią
per greitai pavargsti
tai gelsva vyzdžių linky
ir norisi praeit
iš pėdų pasirinkti
giliausią water-gate
bumvasaros nelaukiu
paskęsiu tam balse
numesk tą savo kaukę
tiki tuo arba ne
šiu ten šiu čia gyvuoliai
ir aš tarp ėdžių tų
užsakymas oh vualia
ši sąskaita for you

atvira erdvė ir septynmylės eglės
sminga į galaktikas o žvaigždės žyra
konfeti fontanais tu aptekus
sniego baltumu tik tyliai lyra
atvirai nors tyliai natomis nubėga

pavasaris

žali smilkalai pasklido erdvėj lietumi per kovą balandį gegužę
geltonas rankoves atsiraitoję debesys šypsnių strėles nutaikė į žemę
rožiniai putlūs avyčiai ant obelų nusileido o
melsvas pasaulis vaiko lietoj akvarelėj pakilo į tuščią erdvę
metus iš naujo rašyti

vasara

žaliai dėmėta varlė čežėdama vilkdalgiais kurklina apie
raudono saulės neono pulsą nesibaigiančių šokių aikštelėje
kur geltoną smilkstantį nerimą prakaitas aptek’ ražienomis
nuo birželio ach liepą rugpjūtį
karščio oranžinėj provėžoj auksą įkeisiu
už vandenį

ruduo

pilkas pastiręs lazdynas burblena po kojomis riešutą
rugsėjis dun spalis dan lapkritis
neatsisuk ir raudoną juoką į biliardą šermukšnių nuneš voverė
sužaidus su smiltpelėm pūstels geltoną žiedadulkių dvelksmą
ant miško kelių aksominiais grybenų pledais
leisimės jaukiai žiemoti

žiema

mėlyną skliautą atspindi stogai ir vienetiniai eglių kupolai
baltos snieguolių pragulos tavo palangėje kuičiasi
kai violetinę aušrą iš kamino sprindžiais matuoju
gruodžiais sausiais vasariais
plieno čiuožyklą pirštu nuvalydama
vedžioju juodai metų kontūrus